Kelionė po tolimą praeitį…

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse, šeštadienio ankstyvą rytą, su keletu kraštiečių išvykome į XV Tarptautinės eksperimentinės archeologijos festivalį „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“.

Kelionės pradžioje jiems pasakojau apie įspūdingą vakarą liepos 3 dieną prie Kauno pilies, kai žiūrėjau spektaklį „Donelaitis“. „Matytą vaizdą reikia pajusti, o žodžiais nenupasakosiu“, – sakiau draugams. O jie man, pirmą kartą važiuojančiai į Kernavę, kartojo tą patį, kad reikia pačiai užlipti ant visų piliakalnių ir pajusti šios šventės dvasią. Patikino, kad išvysiu daug žmonių, kuriems dar įdomi senoji mūsų valstybės istorija.

Tik atvykusias į gyvenvietę mus pasitinka ir rodo kryptį sukti į jų kiemą labai maloni šeima. Saugiai palikę automobilį, einame gatve, pilnutėle mugės prekybininkų. Apžiūrim skulptūrų kiemelį ir skubam į šventę. Mugėje nesurandam, kas labai nustebintų, tik „blusų turguj“ stabtelim, nes labai įdomiai pasakojama apie senovinius pinigus. Man maga kuo greičiau pamatyti piliakalnius. Kelionės draugas Mindaugas juokauja ir pasiūlo „arklius pristabdyti“, nes tikrai greit pavargsime. Pirmiausia sudomino priešistorės amatai. Juos šventėje pristatė eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nariai. Visi pastebim įdomia senovine apranga vilkinčius amatininkus. Nustebina ir dauguma svečių, kurie dėvi tik lininius drabužius, o ir mažos mergaitės pasipuošusios lininėmis suknelėmis. Daug žmonių susibūrę prie „Midaus gamyklos“. Ypač visiems įdomu, kodėl midus geriamas iš senovinio rago. Pasak skandinavų legendos, midus – išminties ir įkvėpimo suteikiantis gėrimas. Mirusiuosius Valhaloje pasitikdavo deivė Frėja su ragu, sklidinu midaus. Midus – vienas iš anksčiausiai paminėtų baltų gėrimų. Jis yra dalis mūsų tautos palikimo.

Ankstyvųjų viduramžių kieme malonu sutikti savo krašto žmonių. Senąja tautos praeitimi domisi ir birštoniečių Vilmos ir Audriaus Aleknavičių šeima. Kol draugai kalasi po laimės monetą, aš apžiūriu žalvarinius ir sidabro papuošalus ir netikėtai išgirstu minint Stakliškių vardą. Atbėga ir kelionės draugai. Už mūsų išsirikiuoja didelė eilė smalsuolių. Trakų dvaro juvelyras Kazimieras Barišauskas pirmiausia mums, stakliškiečiams, liepia skubėti namo ieškoti lobių ir ilgai „pasikrapštyti“, kol rasim. Pats didžiausias lobis, pasak juvelyro, rastas būtent Stakliškėse XIV –XV amžiuje. Kviečia visus būtinai jį pamatyti Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, kur galima susipažinti ir su paties Kazimiero darbais. „Ten Stakliškių lobis – pasaginė segė – juvelyriškai gražiausias visos Lietuvos lobis“, – teigia juvelyras. Kaip pasakoja Kazimieras, lobį atrado vienas Stakliškių žmogus, kai laukuose gabalu sidabrinės vielos prie traktoriaus prisirišo kibirą. Viena moteris klausė to traktorininko pavardės, bet juvelyras juokavo, kad ją mes, stakliškiečiai, turėtume žinoti. Mūsų kelionės vyrai domisi kalvyste, ginklų gamyba, o mes su Rima stebim, kaip medinėmis staklėmis gaminami dubenėliai. Jie Kernavėje buvo atrasti XIII – XIV amžiuje. Kaltai, kuriais dirba, yra kopijos iš Didžiojo Naugardo, kur buvo rasti. O dubenėliai drožiami iš uosio, klevo, juodalksnio būtent žalios medienos. 6 – 7 mm plona žalia mediena niekada netrūkinėja, pasak dubenėlių gamintojo. Ir sako: išdroži, ir su juo iškart valgyti galima. „Labai sveika juodalksnis – syvus jauti“, – pataria. Paklausus, kuo jie impregnuojami, atsako, kad tuo pačiu lajumi, jis įsigeria ir drėgmės nepraleidžia. Šventės lankytojų vis daugėja ir ant tolimesnių piliakalnių, ir Viduramžių miesto aikštėje. Daug vyrų savo draugėms leidžia „nukirsti galvas“, kur vyksta viduramžių teismo procesas. Festivalyje gausu dalyvių iš Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Vengrijos. Vyksta konkursai vaikams: geriausio lipdytinio puodo, šaudymo iš lanko, viduramžių kovos. Jau šiek tiek pavargę, prisėdame suvalgyti po „samdinio bulvę“. Šalia prisėda didelis būrys kaimynų, kauniškių. Ir prasideda diskusijos. Vieni sako, kad šventė daugiau pramoginė, kiti tvirtina, kad tikrai daugybė žmonių domisi savo šalies istorija. Barzdoto vyro mintis net priverčia susimąstyti: „Žinoma, žmonių masė, bet matau tik mūsų kartą ir mažus vaikus, o kur ta karta, kuri šiemet neišlaikė lietuvių kalbos egzamino?“… Kaimynė tikina: „Taip, čia karta, kuri lietuvių kalbos egzaminą išlaikėm be papildomų pamokų ir labai daug skaitėm knygų“. Kiti stebisi, kaip galima dvylika metų mokytis lietuvių kalbos ir neišlaikyti egzamino. Taigi šis klausimas ir lieka retorinis. Stebina nepažįstamų žmonių paprastumas, šiltas bendravimas visose šventės vietose: ir ant piliakalnių, ir prie amatų, pačių amatininkų nuoširdus bendravimas. Gal mes tikrai vieninga tauta? Ir ne tik šventinių minėjimų metu… Toliau kopiam į visus piliakalnius. Sunku aprašyti matytus vaizdus ir įspūdžius. Pramogų slėnyje mūsų vyrai šaudo iš lanko ir arbaletų, padedami „viduramžių pasiuntinių“, mes su Rima skubame prie žirgų. Iš trijų žirgų pajodinėti galima pasirinkti kokį nori. Abi nesusitarusios iškart ištariam: „Josim šituo“. „Išsirinkot pačią ištvermingiausią kumelę, vardu „Žyga“, – sako jos šeimininkas Česlovas Marcinauskas, nuo dešimties metų pats sėdęs ant žirgo. – Tai ištvermingiausia žygio 2010 metais iki Juodosios jūros, LDK paveldo keliais, didvyrė. Šiuo metu ji pensininkė. Labai mėgsta morkas ir bulvinius blynus“. Kaip buvo galima pastebėti LRT dokumentiniame filme „2000 km istorijos“, gerbiamas Česlovas ankstyvais rytmečiais prieš išjojant iš stovyklų savo armonikos garsais žadindavo žygio dalyvius. O pagirdęs mūsų išsirinktąją „Žygą“ Juodojoje jūroje, Č. Marcinauskas sakė: „Euforija. Buvo labai sunku, bet labai įdomu. Dabar išleisiu į pensiją ir šersiu bulviniais blynais“, – apie ištvermingą kumelę sakė šeimininkas. Pastebėjęs, kad mes, dvi „ūkininkės“, mylim žirgus, pakvietė į „Namelį prerijose“, kur galima būtų ir miško keliais pajodinėti. Prisiminėm visi drauge ir prasmingą kelionę žirgais iki Juodosios jūros, kuriai vadovavo klajūnų klajūnas Gintautas Babravičius, klubo „Klajūnas“ prezidentas. Ir man, ir Rimai pajodinėjimas „Žyga“ palieka neapsakomą įspūdį. Kaip ir visų, laukiančių pajodinėti, bei žirgų šeimininkų bendravimas, kurį draugė apibūdino: „ Rodos, kad čia nuo seniai visi pažįstami susirinkom“.

Dėl tokių akimirkų ir verta pabūti drauge, nes tik turėdami panašių pomėgių, mylėdami žmogų, gimtąją kalbą, žemę, arklį… išsaugosime mūsų Valstybės pamatus. Važiuojant namo dar ilgai svarstėme: „Ar tvirti, ar nesiūbuoja mūsų valstybės pamatai?.., ar rytoj sugiedota Tautiška giesmė suvienys tik šiai pareigai, ar ir mūsų Valstybės ateities kūrimui?“…

Palma Pugačiauskaitė