„Čia gyveno tėvai, čia užaugo vaikai“…

Netoli Stakliškių miestelio, prie Batarėjaus kalno arba žydų kapinių, kurių pavadinimus, sako, žino net autobusų vairuotojai, daug metų važiuojantys keliu Stakliškės – Kalviai, yra Stakliškių kaimas. Tame kaime dar yra gyventojų… Nuo vienos sodybos kitą ne visur pamatysi. Einant tiesiai per lauką gal arčiau būtų, jei pasuksi vingiuojančiu keliuku – kilometras ar du. Tačiau visi gyventojai vienas kitą kaimynais vadina ir dažnai susitinka pasišnekėti.

Dviejų kalnų: Batarėjaus ir Misakės papėdėse, šalia Misakės upelio, priešais žydų kapines, arčiausiai pagrindinio kelio gyvena Natalija ir Stasys Jurkoniai, į kurių sodybą pirmiausia ir užsuku. Tik prie svetingų šeimininkų stalo ir sužinau minėtų kalnų pavadinimus. Dabar jų aukščiausios „kepurės“ šiek tiek sumažintos tiesiant asfaltą. „Ypač smagu būdavo, kai eidavom pėsti iš Stakliškių mokyklos – didelis būrys vaikų užpustytu žvyrkeliu, – prisimenam su Jurkonių dukra Audrone. – Nuo šių kalnų čiuoždavom ant kuprinių, kad greičiau ir įdomiau būtų. Nevežė mūsų jokie geltoni autobusiukai, nespėdavo valyti kelio siaučiant pūgai, bet tris ar šešis kilometrus pareiti nebuvo sunku“. Taip, kaip ir kalbintoms Natalijai ir Vladislavai – pareiti iš darbo „Lietuviško midaus“ gamykloje…

Natalija su Stasiu kitą gegužę švęs auksinį bendro gyvenimo jubiliejų. Iš pradžių gyveno Gelužiuose, pas Natalės tėvus, ten gimė ir vaikai. Kai jauniausiai Audronei ėjo antri metai, šeima atsikėlė gyventi į Stasio gimtinę. Natalė patikina, kad ir Stasio, ir jos tėviškė – tai tas pats Stakliškių kaimas. „Čia gyveno tėvai, čia užaugo vaikai“, – sako Natalija, žvelgdama į dukrą ir anūką. O Stasys paaiškina, kad Gelužiais tik vadino uošviją, mat ten gyvenęs žmogelis savo pievoj rado gelažukę, ir nuo to jį praminė Gelažium. Stasys Jurkonis 25 metus dirbo melioracijoje, vėliau 15 metų – eiguliu, kai Stakliškių girininkijai vadovavo girininkas, šviesaus atminimo žmogus Ramūnas Ašmantas. „Miškas tarsi magnetas traukia ir dabar“, – sako Stasys ir pasakoja, kad dirbęs Anglininkų, Kelmyno, Maižyčių, Karveliškių, Degsnių miškuose. Rodo nuotrauką su ypač reto juodojo gandro lizdu, susuktu ant trijų ąžuolo šakų Degsnių miške.

Pamena jis ir daug savo senelio, kuris irgi gyveno šiuose namuose, pasakojimų. Sako, kartą keli vyrai Morčiaus raiste prie Degsnių sumanė išsivaryti ruginukės. Žiūri, koks nepažįstamas vyras bando bristi į raistą. Klausia jo: „Ko tu ieškai?“, o šis jiems atsako: „Varančio“. Vietiniai dar labiau nusigąsta: „Kaip tai varančio“? Tuomet atvykėlis paaiškina, kad ieško varančio (kirtis ant antro skiemens – aut.), gydomosios žolės. Buvęs eigulys mena ir kiek kiekviename jo prižiūrėtame miške buvo kvartalų. Sako, kad Degsnių septintame yra likę apie aštuoni pilkapiai nuo to laiko, kai ėjo vokiečiai. Laikas, audros, niokojusios mišką, juos užvertė, bet eigulys atmintinai žino kiekvieną miško ženklą. Pasakoja, kad Smetonos laikais mišką tik žiemą buvo galima kirsti, dabar pjauna, bet kuriuo metu… O Stasio darbo metais atsodintose daugybėje biržių dabar jau kaip tiltas užaugusios 7 metrų eglės. Dukra Audronė pamena: „Kartą su tėveliu mišku važiuojam, jis sako: „Prie to ąžuolo tikrai augs raudonikiai. Tu arklį padabok. Aš tuoj“. Ir parvežėm namo pilną vežimą raudonikių, baravykų“. Šiemet pavasarį Audronė paprašė tėčio nuvežti į Degsnius pakalnučių prisirinkti. „Pamaniau, gal briedį pamatė atlekiant, nes mašiną – ant stabdžių, už peilio ir išlėkė, – pasakoja. – Pasirodo, jis iš tolo pamatė ant ąžuolo stuburo (likę kamieno 3,5 metro) augantį ąžuolinį grybą“. Stasys ir namuose jį augina ant ąžuolinių šulo ir balkio. Šis vienas grybas sveria 7 – 8 kg. „Kokia skani dešra tavo troškiny“, – nesupratusi, ką valgo, gyrė patiekalą su ąžuoliniu grybu, spirgučiais ir grietine Audros draugė.

O kiek dar uogų ir kitų miško gėrybių randa… Audronė dirba ikimokyklinio ugdymo pedagoge, yra edukologijos magistrė, tai visą gamtinę medžiagą darbui renka Degsnių miške: lapus, krūmų, medžių šakeles, ypač apkerpėjusias, kankorėžius, giles, uogas, gėles ir žolynus. Stasys mintimis vėl sugrįžta į miško erdves. Kaip dabar girdi pašalusia žeme per čežančius lapus ataidintį garsą. Nepamirštamas buvo vaizdas: prieky vedami vieno, paskui jį mišku sau žingsniuoja iš viso 32 vados šernai, tarsi kareiviai išsirikiavę po du. Ir briedžių sako sutikęs iš arti, tik apgailestauja, kad jie labai sugadina mišką, ypač drebules ir ąžuolus, beržų neliečia. „Nugraužia medžių žievę ir numeta šalia, o ėda po žieve esantį brazdą, jis minkštas“.

Daug istorijų žino buvęs eigulys. Tikina, kad su miško žolelėmis Joninių naktį kadaise moterys raganaudavo, mat būdavę, kad per Jonines ima ir dingsta karvių pienas. „Kartą Stakliškėse žmogus, gyvenęs troboj, kurios vienam gale šeimyna, kitam – gyvuliai, girdi, kad lyg nukrito buomelis, katruo durys paremtos. Buvo Joninių naktis. Ateina tvartan ir mato: apsisupus balta paklode boba tupi po jo karve ir jau „varažina“ (užkalba, buria – aut.), kad atimtų pieną. Tai moteriai piktas darbas pačiai greit atgal bėda sugrįžo. O ir mes Joninių naktį gyvulius tvartan uždarydavom, tik ant klemkos būtinai šermukšnio šakų užkišdavom, ir jau niekas negalėdavo įeit“. „Per šermukšnio rūgštį niekas neįeina, ir Vorkutoj taip sakydavo“, – įsiterpia Natalija. Ji gimė Anelės ir Petro Ramančiuškų šeimoje, kur augo su broliu Vytu. Kai mergaitei buvo 6 metukai, išvežė tėvelį į Vorkutą… „Po Stalino mirties tėvelis trumpam grįžo.

Tą dieną mes su mamute ir Vytu pievoj šieną grėbėm. Žiūrim, kad prie sudeginto namo sustoja taksi mašina iš Vilniaus ir iš jos išlipa koks ponas su skrybėle, kostiumu. Bobutė buvo sakius, kad tėvelis, jei pareis, tai tik su vatine. Ir aš jo nepažinau visai, tik pats prisistatė. Aš puoliau jam į glėbį ir taip verkiau, kad net kaimynai girdėjo. Taksi vairuotojas tąkart sakė, kad tokio susitikimo dar nematęs“, – nuoširdžiai pasakoja ir šiandien dar besigraudindama Natalija… Kartu su tėčiu į Komi SR ji išvyko 17 – os metų. Septynerius metus dirbo prie geležinkelio. „Bėgiai, pabėgiai… Viskas atminty lyg vakar, – prisimena moteris, kaip nuo jų kasė sniegą, tiesė geležinkelį esant iki 50 laipsnių šalčio, tik jei būdavo šalčiau, atleisdavo nuo darbų. Ilgai galėtų dalintis prisiminimais Natalė. Įsiterpia ir Stasys, prisiminęs, kai 1968 metais su sūnumi Gintu nuvyko pažiūrėt šaltos žemės krašto. Uošvis apvilko savo kailiniais, bet atrodė, kad pučia net važiuojančioj mašinoj.

Ypač Stasiui įsiminė matytas vaizdas, kai 45 laipsnių šaltyje su elektriniais prietaisais mieste sodinami medeliai. O 1969 metais grįžo namo ir Natalės tėvelis. Ji rodo nuotrauką, kurioje elniai su įspūdingais ragais. Elnių augintojai nencai statydavo jurtas, padirbdavo aprangą iš kailių, o elnius varydavo į ašigalį tik apie Petrines, kai atšyla. O valgė tenykščiai nencai tik žalią mėsą ir žalią žuvį.

…Iš tolimos Vorkutos sugrįžtame prie žydų kapinių. Jurkoniai sako, kad šalia jų gyventi niekada nebijoję. Atvažiavę žydai pas juos užsuka paprašyti kokio įrankio kapams patvarkyti, neretai pasigenda paminklinių akmenų, kurių jau daug pavogta. Stasys pasakoja, kad Batarėjaus kalne, kurio pavadinimas atsiradęs dar prieš karą, buvę apkasai tankams paslėpti. Dar mini Stirnakalnį, Karvakalnį, Juodakėlio ežeriuką, Tauriekos pievą ir upelį. Pasak Jurkonių, jų vaikai ir augo pušynėlio aikštelėj kalne žaisdami krepšinį, futbolą. Natalija 6 metus dirbo Alytaus medvilnės kombinate, tai tuo metu vaikus prižiūrėjo tėvai. Nuo 1979 m. iki 1995 metų ji dirbo „Lietuviško midaus“ gamykloje. Jurkoniai džiaugiasi 6 anūkais, dukra Audrone, su šeima įsikūrusia nuosavame name Aleksote, sūnumis Giedriumi, Gintu, marčiomis Daina, Alma. Sūnūs su šeimomis gyvena vieni šalia kitų ir labai arti tėvų, prie to paties kelio, vedančio namo, tik jau Stakliškių miestelio teritorijoje.

Tądien nuo pat ryto lietus pylė kaip iš kibiro. Prašau Stasio guminių batų, kad galėčiau aplankyti dar porą kaimynių, bet neduoda. Užveda mašiną, kuri, anot jo, pravažiuoja bet kokiu keliuku. Netrukus įsukame į Onutės Jaskutėlienės išpuoselėtą sodybą plačioj laukų erdvėj. „Esu marčiose pas Rajantus, – šypsosi šeimininkė. – Už Kajeto ištekėjau, o kodėl jį Rajentu vadino, lig šiol neišsiaiškinu. Tas kalnelis (rodo pro langą – aut.past.) irgi Rajanto, apsodinom jį eglėm, ir ąžuoliukai prigijo“. „O aš Onutės ir Kajeto vestuvėse pabroliu buvau“, – pasigiria Stasys, tik nutylėdamas, kaip vogė pamerges. „22 metus su arkliu pieną surinkdavau, liesą išvežiodavau. Aš – centre, Kajetas pro kaimus sukdavo“, – nestokojanti humoro jausmo pasakoja Onutė.

Sako, kad sunkių darbų nebuvę, o piene rasdavo ir kleckučių, kai žmonės likusią sriubą, buzelę į bendrą bidoną supildavo… „Dabar Kauno daktarai man duoda 70 metų, tai aš jiems iškart padėkoju, nesakau, kad atšvenčiau 80 – metį“, – šypsosi šeimininkių šeimininkė, suruošusi daugiau nei 50 vestuvių ir labai daug žmonių padėjusi palydėti Anapilin. Juk buvo tokie papročiai, kad jau pirmą šarvonės vakarą susirinkusius atsisveikinti su velioniu būtinai reikėjo pavaišinti vienu karštu patiekalu. Stasys iki šiol atsimena, kokia gardi būdavo jos įdaryta karka. Onutei ir dabar patinka gaminti skanius valgius – kepa ir bandas ant lakštų, kaimiškas bulkutes, pyragus. Ypač kai laukia atvykstant Kaune gyvenančių dukrų Donatos, Rasos, Audronės su vyrais, 7 anūkų, 3 proanūkių. Šeima jai labai brangi. Gaila, kad taip anksti, sulaukęs 59 – erių, Onutę paliko Kajetas, vėliau – sūnus… „Buvo visko gyvenime… Daug pragyventa… Reikėjo ir kovot, ir išgyvent“, – sako Onutė.

Atsisveikinę su svetinga šeimininke, važiuojame Batarėjaus kalno link, kur gyvena Aldona Petrauskienė. Aldona taip pat žinoma kaip šeimininkių šeimininkė, visur tinkama ir kviečiama. Beje, už natūralius naminius patiekalus jai nuoširdžiai dėkojęs LR Prezidentas Algirdas Brazauskas. Esu girdėjusi savo ausimis, todėl nusprendžiu Aldoną daug ko „iškamantinėti“. Deja, jos namuose neradome.

Apsisukę leidžiamės nuo kalno ir važiuojam pas beveik pačiame Degsnių miške gyvenančią Vladislavą Gražutę Saikevičienę, 30 metų dirbusią „Lietuviško midaus“ gamykloje. Dabar Vladislava gyvena su sūnumis Vidu ir Kęstu. Netoli, Stakliškėse, su šeima įsikūręs sūnus Petras, o dukros Rima ir Daiva – Bučiūnuose ir Vėžionyse.

Kaime kiekvienas turi ką veikti. Antai Vladislavos sūnus Vidas – ilgametis Stakliškių kultūros centro kapelos muzikantas, ir šiemet dalyvavo respublikinėje Dainų šventėje. Gyvenimas nestovi vietoje. Tik gamta, pasak Vlados, kartais pateikia įvairių siurprizų. Ji vis dar neužmiršta seniai praūžusios audros baisumų, kai ant namo užvirto ąžuolas, greta – kiti šimtamečiai ąžuolai, 13 eglių… „Iki šiol miškininkams miške dar daug tvarkymo darbų. Kai kur per suvirtusius medžius neįmanoma praeiti“, – sako Vladislava. Stasys pritaria, kad miško kvartalinės turi būt iššienautos, ant jų negali būti užvirtęs nė vienas medis, nes jei, neduok Dieve, kokia nelaimė, gaisras, niekas neprivažiuotų.

Šilta ir jauku Natalijos ir Stasio, Onutės, Vladislavos pirkiose. Nuoširdūs ir tikri jų visų pasakyti žodžiai, juokas, ašaros… Savas ir gražus kaimyno su kaimynu bendravimas. Kitaip, sako, ir negali būti čia, gyvenant šalia Batarėjaus kalno ir Rajanto kalniuko.

Palma Pugačiauskaitė