Valstybė esame mes!

Liepos 6 – ąją švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. 1251 metais Mindaugui priėmus krikštą, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste. Taip Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau Lietuvos karalius Mindaugas žengė žingsnį Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo Europoje link. Mindaugas buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu, savo dvasine galia. Istorijos šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, XIII a. pradžioje sugebėjusiu vykdyti tokią lanksčią politiką, kuri niekais pavertė begales Kryžiuočių ordino planų.

Mindaugas sulaukė popiežiaus leidimo vainikuotis Lietuvos karaliumi ir 1253 metų liepos 6 dieną jis ir kunigaikštienė Morta užsidėjo karūnas. Tai buvo milžiniškas Lietuvos valstybės laimėjimas, nes tuomet popiežius įkūrė tiesiogiai Šventajam Sostui pavaldžią Lietuvos vyskupiją, o pirmasis Lietuvos vyskupas Kristijonas net išrūpino teisę įsteigti aukštąją mokyklą. Taigi dar viduramžiais Lietuvai buvo atsivėrusios puikios galimybės. Deja, šias šviesias viltis nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 m., kitaip pakreipęs tolesnį Lietuvos valstybės likimą…

Nuo to laiko prabėgo septyni su puse šimtmečio, per kuriuos Lietuvos valstybė buvo ištrinta ir vėl įrašyta į Europos ir pasaulio žemėlapį. 1991 metais pradėję iš naujo kurti savo valstybę, šiandien galime džiaugtis, kad tapusi NATO ir Europos Sąjungos nare Lietuva sustiprino savo tarptautines pozicijas ir saugumą nuo išorės priešų. Nedžiugina kitkas – mūsų pačių, piliečių, požiūris į savo valstybę ir jos vadovus, vis dažniau nepaisančius ne tik žmonių nuomonės, bet ir jų konstitucinių teisių. Tad ar reikia stebėtis, kad neturime pilietinės visuomenės, kad valstybė, kurioje gyvename, priklauso nebe mums, o valdžiai?

„Valstybė – tai aš.“ Teigiama, kad šiuos žodžius Liudvikas XIV Prancūzijos parlamente ištarė dar tada, kai jam buvo 18 metų. Tačiau dažnai cituodami šią frazę kažkodėl pamirštame, jog vieni iš paskutinių Prancūzijos monarcho Liudviko XIV (jo valdymas truko net 54 metus) žodžių turėjo jau kitokią prasmę: „Aš mirštu, o valstybė liks amžinai“.

Ar apie tai susimąsto šiandienos Lietuvos valdovai? Kokia bus mūsų valstybė ir jos žmonės? Nepraradę orumo ir prieš nieką nekeliaklupsčiaujantys? Išsaugoję gimtąją žemę, lietuvybę bei kitas prigimtines teises ir vertybes? O gal pasitenkins kumečių dalia svetimtaučių dvaruose Europoje ar čia pat, Lietuvoje? Gal nuolankiai sutiks su viskuo, ką valdžia nuspręs, ir darys kaip liepiami, pagal jos žaidimo taisykles: „… o jūs, vaikai taip darykit, kaip tėveliai daro…“?

Beje, valdžia už piliečius jau nusprendė. Ir ne kartą. Neatsiklausė jų nuomonės pačiais svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais. Ne tik tada, kai pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį, svarbiausių jos punktų nė nesivargindama išaiškinti žmonėms, bet ir tada, kai viena iš pirmųjų pritarė Lisabonos sutarčiai. Lietuvos Seimas už pastarąjį dokumentą balsavo sutartinai, gal net neperskaitęs, ką prarasime, nes nesiderėta nei dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, nei dėl nacionalinių tradicijų saugojimo, nei dėl kitų Lietuvos, kaip valstybės, išlikimą lemiančių dalykų. Tuo metu Europos valstybių nepriklausomybę naikinančios sutarties ratifikavimo procesas strigo Čekijoje, du referendumai buvo surengti Airijoje. Kad šia sutartimi Europai gresia tapti supervalstybe, o kai kurios šalys gali netekti suverenumo, baiminosi ir kitų valstybių vadovai. Bet ne Lietuvos.

Ir dabar, iki Valstybės dienos likus gal porai savaičių, išgirdome tai, kas šokiravo ne vieną politologą, žurnalistą ar tiesiog blaiviai mąstantį žmogų. Sąjūdžio už Lietuvą, kaip nepriklausomą ir demokratinę valstybę, vėliava laikytas profesorius, prieš ką tik vykusius Europos Parlamento rinkimus siūlęs netgi bausti tuos, kurie neatliks savo pilietinės priedermės ir neis balsuoti, staiga prabilo kitaip. Tiesiai ir ciniškai per televiziją agitavo žmones balsuoti ne už ar prieš Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams panaikinimą, o išvis atsisakyti savo pilietinių, demokratinės valstybės Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir apskritai neiti balsuoti boikotuojant teisėtą referendumą. Antraip, baugino jis, Lietuva bus išmesta iš Europos Sąjungos. Ar to norime?

Dauguma tikrai atsakytų: nenorime. Bet nenorime ir tokio šantažo, ir sprendimų, garbių politikų priimamų už tautos nugaros. Žmonės laukia, kad Lietuvos valdžia pagaliau nustotų lankstytis į visas puses, o valstybės interesus gintų sąžiningai ir teisingai. Tad ko bijo vadinamas Lietuvos elitas, iš visų jėgų pasistengęs sužlugdyti referendumą? Vienaip ar kitaip, tokios praktikos Lietuvos politiniame gyvenime dar nebuvo. Nebuvo ir tokio masinio, jokiais konkrečiais faktais nepagrįsto, o tik paskalų lygiu išviešinto Vyriausybės valymo.

„Kas netinka prezidentei, netinka ir valstybei. Su tokia logika artėjame prie tezės, kad prezidentė ir yra valstybė. Grasindama įvardinti valdančiosios Vyriausybės sąstatą kriminaliniu tik todėl, kad yra toks „juodasis sąrašas“, prezidentė pastato save už logikos ribų. Tada kodėl prokuratūra neužkardo „kriminalinių elementų“, – stebisi politologas Lauras Bielinis. Jei prezidentė pati imasi vykdyti teisingumą remdamasi tik kaltumo prezumpcija, vadinasi, nei tyrimas, nei teismai jau nereikalingi? Juolab kad ir teisėsaugos institucijos, ir ministrai teigia neturį jokių įrodymų, kokius nusikaltimus padarė tie mistiniame juodajame sąraše atsidūrę viceministrai, neįtikę valstybės vadovei?

Tokių precedentų pasaulyje teigia negirdėjęs ir didelę politinę patirtį turintis prezidentas Valdas Adamkus. O buvusio prezidento Rolando Pakso nuomone, „gali būti ir toks tikslas, kurio siekiama jau daugiau nei metus – kad konservatoriai, kurie ne kartą sakė norintys būti valdančiojoje daugumoje, į ją patektų“.

Vis dėlto nešvarūs politiniai žaidimai nėra pati didžiausia blogybė. Blogiausia tai, kad pakertamas piliečių tikėjimas demokratija, teisingumu ir pačia valstybe, kurioje ne tik viceministrai gali būti paskelbti kaltais be įrodytos kaltės. Kas bus kiti valstybės „priešai“ ir kuo pavirs valstybė?

Gal atsakymo paieškokime Justino Marcinkevičiaus žodžiuose, įdėtuose į karaliaus Mindaugo lūpas? „Nesyk dar plėšys mus nesutarimai, / Tarpusavio vaidai… O Lietuva / Bus lyg tas duonos kepalas, kurį / Raikys, dalysis, viens kitam iš rankų / Plėš ir draskys…“ Arba Dausprungo žodžiuose toje pačioje poetinėje dramoje „Mindaugas“? „Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė / O kas gi ta tėvynė? Juk tai mes. / Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi, / Tai ir tėvynė bus teisinga“…

Tad neleiskime niekam savintis valstybės. Jokiai, net ir švenčiausia save laikančiai partijai. Netgi šalies prezidentei, kurią išrinko 25 proc. balsavimo teisę turinčių rinkėjų. Nes valstybė – tai mes. Kol čia esame, kol gyvename.

Nijolė Ulozaitė