Mindauginių peizažas nuo Pašlavančio piliakalnio

Pašlavančio, Ingavangio, Sarginės, Šilavoto žmonės jau 20 metų Valstybės dieną susitinka čia, ant Pašlavančio piliakalnio. Vėliava ant piliakalnio trim mūsų spalvom išrašo žinią – čia mūsų namai. „Tautiška giesmė“ ir patriotinės dainos sujungia į giminišką ratelį. Susikibę rankomis, sujungti bendros dainos esame drauge.

Sudėtingi Lietuvos istorijos vingiai, unikali tautos kultūra ir leidžia pajusti, kad esi Lietuvos vaikas. Sugrįžę namo iš užsienių skuba atsigerti šaltinio vandens, mėgaujasi tėviškės kvapu ir šneka neatsišneka savo tarme… Žodžiai patys išskrenda: „Myliu tave, mano šalie, nors tai gal ir paprasta, bet tai yra mano Tiesa.“ Istorija – lyg karalių pasaka. Tai buvo 1253 metais. Lietuvos vienytojas Mindaugas su žmona Morta gavo popiežiaus leidimą ir užsidėjo karūnas. Pilna visokių vaizdinių… Kur kas vertingesnis yra istorijos pažinimas – tikras, nepagražintas. Per Vytauto žygius, karus ir paliaubas, sukilimus, tremtis, spaudos draudimus, pirmuosius lietuviškus laikraščius ir knygas, su poetais, knygnešiais, artojais, gydytojais, mokytojais, proseneliais ir tėvais jau ir atėjom į šiandieną Pašlavančio papėdėn… Arti, šalia, visai šalia vienas kito. Girdim vasaros alsavimą, rimstam nuo skubą, lėkimą, bėgimą šių valandų pamiršusio žvilgsnio.

Bičiulio, poeto Gintauto bitelių medus – šviežutėlis, suneštas iš lauko gėlių ir miško aviečių. Saldūs medaus kerai įsuka į kalbas apie svarbų gyvenimo eliksyrą – meilę. Ir šitoj vaisingoj Pašlavančio laukų laisvėj gimsta idėja apie naują Gintauto meilės eilių knygą. Nuimsim laukus ir tada jau sudėsim knygą.

Šalia prisėda kuklus žmogus, klausosi pokalbių… Ir matyti, kad jo akys daug daugiau regi. Sužinau, kad jis yra Gintauto kaimynas Linas, iš Sarginės. Ir darosi vis smalsiau, kuo gi tokios turtingos jo akys. Sužavi tai, kokios svarbios šiam jaunam žmogui šaknys. Lino giminė šiam krašte įsikūrusi nuo 18 amžiaus – tiek Lietuvos valstybiniame archyve surado duomenų. O dar gali būt, kad ir anksčiau šitam sodžiuj proseneliai jau gyveno…

Kazytė mato visus: ir čionykščius, ir svetelius. Kiekvienam turi dovanų, nors pati ir pilna rūpesčių dėl bendruomenės ateities, projektų ir ataskaitų, visokių svarbių popierių. Bet sako, ir žmogaus reikia nepamiršti.

Petras irgi grįžęs namo šiandienai, pasišnekėt su kaimynais. Žvilgsnis keliauja buvusių namelių link, per laukus, kur rugiai bebaigiantys rasoti, kur kalva vejasi kitą kalvelę. Akys mėlynos mėlynos nuo tėviškės debesijos, rugiagėlių, nė kiek neišblukusios per Laiko ėjimą.

Laimutė vėl vedasi istorijos takais, kad nepamirštume, kad neišklystume… Lietuvių patriotiniai jausmai labai gilūs, pastovūs. Pabėdavoja, pabėdavoja apie sunkmetį, apie toli išvažiavusius vaikus ir vėlei atsidūsta: „Ale kurgi gali būt geriau nei čia, namuose.“

Ugniaplaukė Vida su auklėtinėmis poezijos eilėmis ir dainomis dar įtikinamiau stiprina žinojimą – lietuviais esame mes gimę. Plačiakraščių laukų vėjai nešasi, dalinasi mūsų visų dainas „Graži tu, mano brangi tėvyne“, „Ant kalno mūrai“, „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“.
Fotomenininkas Albertas iš Kauno nuoširdžiai stebisi, kaip tankiai Prienų kraštas užsėtas savojo krašto istorijos palikimo, įamžinimo sėkla. „Kas tik gali, kas netingi, renka prisiminimus, nuotraukas, rašo kaimo metraštį ir kantriai, užsispyrę spausdina knygas apie savo kraštą, neištrinamas istorijos pamokas. Kad išliktų, kad žinotų vaikai ir anūkai, iš kur atėję Lietuvon. Kad atminties randas gilėtų lyg beržo kamiene rievės, neužgyjančios niekad niekad“.

Jonas pasidalija viltim: „Labai norėtųsi, kad Lietuvos žmonės būtų stiprūs ne vien begaline savo kantrybe, patriotizmu. Kad būtų rankos netuščios, kad lauktų pilni, jaukūs namai.“

Karolina šilta šypsena pritaria mažiesiems dainorėliams, kurie čia pat sugalvojo išmokti dar vieną liaudies dainą. Studentės globėjiškai, kantriai moko būsimus Lietuvos dainininkus, giedorius, o gal ir garsius menininkus.

Ir Gintauto mokytojiškas, lyg Mindaugo žynio priminimas, kad rašyti vis tiek reikia. Sakau jam: mes turim Dabrišių, Juršienę. Kas, kad skelbsim savo dienų raštelius. Gintauto žvilgsnis užkibęs už jauno ąžuolo šakos. Jis sako: o ar pagalvoji, kad dabar tu kvėpuoji tam, kad po šimtų metų kitas žmogus kvėpuotų tokiu pat ritmu… Dar teisinuosi: kuo daugiau skaitau, tuo mažiau rašau, nes senka pasitikėjimas savim. Gintautas atkaklus: niekas tavęs niekad nekartos, mąstyk. Jei tave vaikai matys skaitančią ir rašančią, tai kad ir ne tuoj, bet kada nors supras, jog ne tik šaukštą reikia kasdien imti į rankas…

Šitai pamačius, patyrus, pajutus darosi ramiau. Toks tikras, tokis ryškus savos tapatybės peizažas nuo Pašlavančio piliakalnio Mindauginių pavakary…

Rasa Zdanevičienė