„Oi, ta skarelė balta“…

Gegužė pabaigė nupuošti baltomis skarelėmis pasidabinusias obelis senelio sode. Jūratė ėjo aplink jį, žvelgdama į senas obelis, ypač tą, visų numylėtinę ananasinę, ir mąstė ji – apie laiką…

Vasara pašaukia daugiau žmonių į Lietuvą sugrįžti į namus, prie savo sodų… Kai Jūratė įdeda į „visagalį“ facebook nuotraukų su gimtųjų vietų vaizdais, nauja draugė klausia: „Kas tie žmonės, kur tiek daug „like“ paspaudžia“? Ji netiki, kad jie pažįstami. Sunku ir paaiškinti, todėl trumpai Jūra atsako, kad visi jie – to paties kaimo vaikai, tik amžiaus tarpsniai skirtingi. Vieni išvažiavę gyventi, kiti dirbti į užsienį, treti – Lietuvoje pasilikę. Bet visi – to paties kaimo, netgi vaikų vaikai… Ir visai nesvarbu, Londone ar Airijoje, tolimame Izraelyje, rodos, jie taip arti atstumu ir vienas šalia kito… Tik ne visi jau turi pas ką grįžti, bet yra tos vietos: upeliai ir ežerai, išvaikščioti tie patys takai, kurie vis dar šaukia į gimtinę. Neseniai paežerėj Jūratė sutiko Albiną, einantį į Kielionis, kuris užsikvietė vidurvasarį į svečius, kai susirinks į susitikimą didelis būrys Palaikio giminės. Skambina ir Jonas iš Druskininkų, vis norintis visus suburti vasarą prie Juodžio ežero, sukviesti į kaimą, kuriame šiandien likę penki gyventojai. Tačiau koks didelis būrys būtų, jei sugrįžtų bent trumpam visi, kurių šaknys aplink šį ežerą.

– Kaip gerai, kai turi bent obelį, žyminčią šaknis, – svarsto viena sau Jūratė. – Įsibėgėjanti vasara, darbai laukuose ir daugybė šventinių renginių, kurie suburs žmones draugėn per miestų ir bendruomenių šventes… Tapo madinga ir švenčių bažnyčiose akimirkomis „pasidalinti“ facebooke. Įsiminė vienas komentaras po nuotrauka, kurioje dvi pirmos eilės – garbių svečių, už jų kitos – vienos parapijos žmonių. Senos parapijos, gerų žmonių. Tų, kurie dar išlikę, saugo ir išsaugoję tai, kas šventa: tas šaknis, kurių nelikus vargu, ar tos žemės išvis liks žemėlapiuose. Taigi ir komentaras buvo turbūt atitinkantis realybę. Žmogus rašė apie eilių skirtumą… Tąkart prisiminė labai sena daina, tiesiog palyginimui: „Oi, ta skarelė balta“… Nemažai kaimo moterėlių buvo pasipuošusios skarelėmis. Jos dengė labai daug rūpesčių, vargų, daug gyvenimo patyrimų išgyvenusias galvas. Po šventės viena kita aktyvesnė moteris pasakojo, kokiais molėtais ir klampiais keliais tom „baltom skarelėm“ teks parklampoti namo, į vienkiemius, kurių aplink nemažai. Bet džiaugėsi, kad moterys gavusios po gėlės žiedą, svečių padovanotą. O už kurį balsuos – joms nėra svarbu. Nebent po rinkimų, koks turtingasis svečias nuties kelią bent į vieną vienkiemį, kad būtų kuo pareiti prie išlikusių sodų… Tačiau ir tai toms moterims – nesvarbu. Jos sugebėjo nugyventi visą ilgą gyvenimą, išauginti po dešimt vaikų ir juos tais molėtais keliukais į mokyklą išleisti, o vėliau – didžiuotis jais, baigusiais pedagoginius institutus, kas tuomet buvo labai populiaru, dabar – nebemadinga… Kai neseniai vykusių rinkimų pirmo turo metu pas vieną iš tų balta skarele ryšinčių močiutėlių nuvažiavo balso, ši, sako, tik šyptelėjo ir tarė: „Pragyvenau ne tokius laikus, visokias valdžias. Už ką norit, už tą ir balsuokit, kad tik karo nebūtų – tarp vaikų ir tėvų, tarp brolių, sesių, kaimynų. “

Nurimus rinkimų šurmuliui, kitas sekmadienis buvo vėl didelė visų susibūrimo draugėn šventė: TĖVO diena ir VAIKŲ gynimo diena. Koks svarbus sutapimas… Net sugrįžus prie jau nusipuošusių baltas skareles sodų, į tuščius namus, į tas pirkutes, kurios gina ir gins savo vaikus ir po daugybės metų, likus tik vienai obeliai, visada bus saugu gyventi, jei išliks noras pareiti, kad ir molėtu keliuku…

Tačiau galbūt dar daugelis išvysim, kaip pievoje tėvas plaka dalgį, o palangėje suboluoja balta skarelė…

Palma Pugačiauskaitė