https://www.facebook.com/SaulesBrolisPhotography Modelis: Artūras
Kiek turi prabėgti metų, kad iki galo suprastum savo tėvus – jų pasiaukojimą, nerimą ir galiausiai – jų neblėstančias viltis, sudėtas į mus, vaikus?..
Ar ne per ilgai užtrunkame, bandydami susivokti savyje ir prisiimti atsakomybę už visas padarytas klaidas, išlaisvinti tą širdies kampelyje užrakintą nebylią meilę, kurios savo tėvams nedrįsome, o gal ir drovėjomės viešai išpažinti, nors ir jautėme, kad jie to labai laukia?
… Tik metai nelaukia ir nesustoja, sendindami tėvus, neišvengiamai artėjančius prie atsisveikinimo valandos. Kad ir kaip būtų skaudu, viskas anksčiau ar vėliau baigiasi, viskas keičiasi. Išlieka nepakitę tik prisiminimai ir ilgesys, užplūstantis kiekvieną kartą, vos prisilietus prie kasdienių daiktų, senų nuotraukų ar nepamirštų žodžių, laiko tėkmėje įgyjančių vis gilesnę prasmę.
Todėl mylėkime savo tėvus, kol jie gyvi, nes tik meilė nepalieka vietos tamsai ir šešėliams, pykčiui, nuoskaudoms ir skriaudoms.
Mylėkime ir tada, netgi jei mūsų ir jų gyvenimo samprata labai skiriasi, nes nėra absoliučios, vienintelės tiesos. Bet yra laikas, kuris anksčiau ar vėliau vis primena tai, ko neįstengi ir ko nevalia pamiršti.
Ir kai iš atminties išnyra, atrodytų, dėmesio nevertos, bet laiko atkarpoje tokiomis svarbiomis tapusios smulkmenos, iš kurių kadaise susidėjo tavo vaikystės ar jaunystės metai, bandai atsirinkti, kas iš tiesų buvo ir liko svarbiausia, kas niekada nepasimirš. Kaip gimtieji namai, ta pirmoji tvirtovė ir gyvenimo kelio, į kurį veda tėvų išminti takeliai, pradžia. Iš mažo kiemo – į didelį, dar nepažintą pasaulį…
Sakoma, kad obuolys nuo obels netoli terieda. Bet ar šiandien iš visų jėgų nesistengiame nuriedėti kuo toliau nuo savų šaknų? Nuo to kamieno, iš kurio išauga atžalos ir kurį vadiname šeima? Tačiau net ir tada, kai šiuolaikiniai politikai bando visuomenei įpiršti abejotinas šeimos vertybes, pamiršdami ją pačią, jos vietą bei svarbą tautos ir valstybės gyvenime, verčiau prisiminkime, ko mus mokė tėvai, pasikliaukime jų gyvenimiška patirtimi, jų intuicija – ir neteks klaidžioti nei tamsos, nei nevilties labirintuose, vedančiuose į niekur, į dykynę, kurioje niekas neprigyja ir neišauga.
Todėl gerbkime savo tėvus, visada saugojusius ir saugančius mus nuo visų blogybių. Nuo melo, smurto, nuo piktų akių ir blogų darbų. Gerbkime juos už kantrybę ir ištvermę. Už padovanotas gyvenimo akimirkas, kurių iš atminties neištrina nei nuotolis, nei laikas…
Nijolė Ulozaitė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).