„Garbinkit savo žemę ir savo žmones“…

Prienų krašto muziejuje vyko įdomus susitikimas su monografijos – faktologinio mokslo istorijos leidinio „Profesorius JURGIS KRIKŠČIŪNAS: žemės ūkio mokslo ir praktikos darna“ vienu iš sudarytojų, profesoriumi, Lietuvos MA tikruoju nariu Algirdu Motuzu.

Ši knyga yra septintasis prof. A. Motuzo leidinys apie iškilius Žemės ūkio akademijos (Lietuvos žemės ūkio akademijos, Lietuvos žemės ūkio universiteto, dabar Aleksandro Stulginskio universiteto) profesorius, įnešusius didelį įnašą į šalies agrarinį mokslą. Ja tarsi baigiamas ciklas monografijų apie agronomijos studijų plėtros ir išvystymo organizatorius, aktyvius mokslininkus, naujų mokslo institucijų bei mokyklų kūrėjus, pristatytus specialioje prof. A. Motuzo monografijoje „Agronomijos mokslų raida Lietuvoje ir jos kūrėjai“ (1997). Kaip „Žodyje skaitytojui“ teigia knygos sudarytojai profesoriai – Lietuvos MA tikrasis narys A. Motuzas ir narys emeritas M. Strukčinskas: „Profesoriaus Jurgio Krikščiūno (1894 – 1947), žymaus agronomo ekonomisto, mokslų daktaro (1926 – 1939 m.), teikusio siūlymų tęsti žemės reformą šalyje, vieno pirmųjų Lietuvoje pradėjusio gamybinius lauko bandymus, vieno iš Žemės ūkio rūmų steigėjo bei padalinio – Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaigos valdytojo (1927 – 1939) ir bandymo stočių šalyje kūrėjo, žemės ūkio akademijos Dotnuvoje profesoriaus (1938), cukrinių runkelių ir linų auginimo šalyje propaguotojo, aktyvaus kooperacinių organizacijų vadovo, daugiamečio Lietuvos agronomų sąjungos pirmininko ir žurnalo „Žemės ūkis“ redaktoriaus, 1944 m. pasitraukusio į Vokietiją ir profesoriavusio Baltijos universitete Hamburge, gyvenimas buvo pasišventimo tarnauti Lietuvai pavyzdys“.
Su prof. A. Motuzu susitikime dalyvavusios Prienų krašto muziejaus įkūrėja A. Aleknavičienė ir mokytoja A. Adamonienė dėkodamos sakė: „Jūs pastatėt rašytinį paminklą Jurgiui Krikščiūnui“. Sudarytojai teigia, kad vertingos medžiagos radę ir pavyzdingai tvarkomame Prienų krašto muziejuje: „Buvusi jo direktorė mokytoja A. Aleknavičienė sukaupė ir mums parodė specialioje byloje saugomus 49 originalius dokumentus ar jų kopijas iš prof. Jurgio Krikščiūno fondo“.

Su profesoriumi muziejuje bendravome neformalioje aplinkoje, netgi diskutavome. A. Motuzas, nestokojantis humoro jausmo, negailėjo gerų žodžių Dzūkijai, mat sako, kad net jo uošvė dzūkė labai gera. O Šiaurės Lietuvoje, Joniškyje, prie Mūšos krantų, iš kur kilęs svečias, sako, kad ir sužydi viskas dviem savaitėmis vėliau nei pas mus.

„Jurgis Krikščiūnas iš Ašmintos buvo savo krašto patriotas“, – teigia prof. A. Motuzas. Jis prisiminė, kaip ieškojo žmonių knygos medžiagai, kaip „ištirpdė ledus“ ir bendravo su JAV gyvenančiais Jurgio ir Onos Krikščiūnų vaikais – sūnumi Gyčiu, dukromis Donata Karužiene – Karuza ir Julija Janoniene – Marčiulaitis, kurių prisiminimai yra paskelbti knygoje. Ypač profesorius pabrėžia vertybių sampratos skirtumus tarp mūsų ir JAV gyvenančių lietuvių. Knygoje prof. A. Matuzas labai gražiai aprašo profesoriaus gimtinę: „Dar 1886 metais Ašmintos kaimas buvo išdalintas į 8 viensėdžius, turėjusius po 56 margus, arba 40 hektarų, žemės. Ilgainiui ūkiai smulkėjo, jų daugėjo, nes žemę dalinosi tėvų įpėdiniai. Tik Krikščiūnų ūkis liko neišdalintas, jo žemės netgi padaugėjo. Jo sodyba buvo šlaite. Nuo jo į šiaurę driekėsi Ošvenčios slėnis, per platų Nemuno klonį rytuose mėlynavo Užuguosčio aukštumos, o pietuose matėsi garsusis Prienų šilas. Čia gimė ir augo Jurgis Krikščiūnas“. Prisimena A. Motuzas ir pačią asmenybę, kaip, pvz., gelbėjo nuo holokausto mažai pažįstamą žydaitę: „Už žydaitės Idos Galantaitės išgelbėjimą Kaune nacių okupacijos metais Lietuvos Respublikos Prezidentas V. Adamkus 1998 m. rugsėjo 14 d. dekretu Nr. 177 apdovanojo Oną ir Jurgį Krikščiūnus (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Lietuvos ambasados Vašingtone konsulas G. Apuokas dovanojimą įteikė jo dukteriai Donatai Krikščiūnaitei – Karužienei (Karuzai) 1999 m. vasario 22 d.“

Mokytojos A. Aleknavičienė, A. Adamonienė, vyr. muziejininkė A. Razmislavičienė, įsijungusios į diskusiją, klausė svečio apie J. Krikščiūno mokslinę veiklą, kaip jis propagavo linininkystę, ką mano apie žemės reformą – ar ne klaida buvus perkelti žemę, kiek metų rengė šią knygą…

Knygą, teigia profesorius, rengė ketverius metus. Sudarytojas gerbiamas M. Strukčinskas, pamatęs ją, buvo labai laimingas, tačiau taip lėmė lemtis, kad jis mirė po trijų savaičių, išėjus knygai.

Prisiminęs, kaip J. Krikščiūnas ėmėsi bandymų dėl cukrinių runkelių auginimo, V. Motuzas sakė: „Jo idėja labai teisinga. Mūsų dirvožemiai labai margi. Klimatas nevienodas, nors Lietuva labai maža. Geriausios sąlygos cukriniams runkeliams auginti yra užnemunėje: nuo Prienų Marijampolės, Vilkaviškio link. Tuoj pat buvo pastatyti ir cukraus fabrikai Marijampolėje, Panevėžyje, Kuršėnuose, įkurtas bandymo stočių tinklas“. „Jis Lietuvos ateitį matė Danijos pavyzdžiu“, – teigė profesorius apie gerą žemės ūkio ekonomistą. O dėl žemės reformų retoriškai klausė: „Ar padarėm laimingus žmones, kai trihektarius išdalinom?“. „O žemė juk yra nekilnojamas turtas“, – pabrėžė apie jos perkėlimą iš vienos vietos į kitą. V. Motuzas pasidžiaugė, kad knygos sutiktuvėse dalyvavo ir jaunimas: Rugilė Žurauskaitė, „Žiburio“ gimnazijos vienuoliktokė, aktyvi visuomenininkė, dainuojamosios poezijos atlikėja. 2015 – aisiais metais sukaks 50 metų, kai prof. A. Motuzas dirba viename darbe – toje pačioje akademijoje. Dabar, pasak jo, taip nemadinga. „Biznis valdo politiką. Baisi dinamika. Viskas labai greitai keičiasi. Būsi moderni ir bagota“, – šypsodamasis sakė mūsų Rugilei.

Už įdomų pasakojimą, už rašytinį paminklą mūsų kraštiečiui Jurgiui Krikščiūnui, prof. A. Motuzui dėkojo savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas R. Šiugždinis. Muziejaus direktorė L. Batutienė atsidėkodama svečiui įteikė simbolinį duonos kepaliuką.

„Dėkoju jūsų kraštui už asmenybes, – sakė knygos sudarytojas profesorius, Lietuvos MA tikrasis narys Algirdas Motuzas. – Kaip paminklą kiekvienas jūs turit Justiną Marcinkevičių… Garbinkit savo žemę ir savo žmones“.

Palma Pugačiauskaitė