Užmirštas, bet ypatingas kraštas

Vytautės LANKEVIČIŪTĖS pusdienis kaime

Šįkart pusdienį kaime nusprendžiau praleisti kiek atokesniuose, miškų tankmėje pasislėpusiuose Siponių bei Martinonių kaimuose. Važiuojant pro šalį ir žvalgantis mąsčiau: koks gi žmonių gyvenimas čia, toliau nuo miesto šurmulio, kur bene didžiausią triukšmą kelia pavasarį sugrįžę paukščiai. Akyse mirgėte mirgėjo geltonais rapsų bei pienių žiedais pasipuošę laukai, kurie, kaip vėliau pastebėjau, bylojo apie šviesų kaimo gyventojų gyvenimą. Ir štai galiu pasidžiaugti, jog dvi sodybos mane pasitiko itin svetingai ir sutiko papasakoti, koks gi gyvenimas yra kaime: Onos Laukevičienės – Siponių kaime bei Vijolės Skorodumovienės – Martinonių kaime.

Ona Laukevičienė Siponių kaime – visą gyvenimą

Siponių kraštas – Onos Laukevičienės gimtinė.

– Gimiau ir augau Siponių kaime, nors dabartinė gyvenamoji vieta yra antroji – čia apsigyvenau atėjusi į marčias. Mokiausi Siponių aštuonmetėj mokykloj, baigusi septynias klases nuvežiau dokumentus į Aukštadvario žemės ūkio technikumą, bet man ten nepatiko – buvo baugu kaimo vaikui, pažįstamų nėra, todėl ten nelikau. Nusprendžiau pasilikti kaime, pradėjau dirbti Siponių mokyklos bendrabutyje virėja, ten dirbau 13 metų. Dirbti buvo nelengva, nes nebuvo vandens – vandenį ir malkas į antrą aukštą turėjau tempti. Kiek vėliau ištekėjau. Vyresnįjį sūnų Saulių padėjo auginti anyta, o kai gimė antrasis – Vygaudas, tai trejus metus auginau pati, todėl ravėjau daržų normas ir keletą arų turėjau savo, – pasakojo O. Laukevičienė.

Darbas bibliotekoje

– M. Džervienei išėjus iš darbo Siponių mokyklos bibliotekoje liko laisva vieta, tada mokyklos direktorė pradėjo mane raginti užimti tą vietą. Buvau be jokios patirties – ketverius metus mokiausi vakarinėje mokykloje ir egzaminus laikiau. Tuomet vakarinėje mokykloje mūsų buvo daug – apie 30. Pamenu lyg šiandieną, kai nuvažiavau rašyti pareiškimo į centrinę biblioteką, ir tą jausmą, kai direktorė mane nužvelgia nuo galvos iki kojų, nuo kojų iki galvos ir sako: „Na, padirbkit laikinai, jei nepajėgsit – nedirbsit“. O tas laikinai buvo 32 metai. Per šiuos metus, aišku, reikėjo važiuot į kursus – Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute – ten buvau tris kartus, reikėjo ir kontrolinius rašyti, ir baigiamąjį darbą apsiginti. Taip ir dirbau 23 metus Prienų centrinės bibliotekos Siponių filialo ir 9 metus Birštono centrinės bibliotekos Siponių filialo vyriausiąja bibliotekininke, – apie darbą bibliotekoje prisimena O. Laukevičienė. – Per tuos darbo metus bibliotekoje užaugo jau trečia karta, – džiaugėsi Ona. – Mylimiausia skaitytojų grupė – vaikai. „Kai ateidavo vaikų pulkelis su auklėtoja į biblioteką – aš atgydavau. Vaikai ir palakstydavo, ir knygas „pakuisdavo“, ir pasikvatodavo. Pamažu su vaikais pradėdavom bendrauti. Būdavo įdomu stebėti pirmąkart į biblioteką atėjusį vaiką, kaip jis tomis nedrąsiomis akelėmis dairosi po nepažįstamą knygų pasaulį. Kol priprasdavo, padėdavau išsirinkti knygas, stengdavausi vaikus sudominti, tačiau vaikai greitai norėdavo tai daryti savarankiškai. Knygų fondas buvo labai didelis – 12 tūkstančių, iš jų 3 tūkstančiai vaikų literatūros“, – apie mažuosius skaitytojus ir jų pomėgius kalbėjo O. Laukevičienė.

Apie gyvenimą kaime

– Visąlaik dirbdama bibliotekoje ūkininkaudavau: turėjau karvę, du paršiukus, vištų, žąsų bei daržą, darbo būdavo. Dabar jau 8 metai, kai esu pensijoje ir toliau ūkininkauju, – pasakojo Ona.

Moteris stebisi, kad atvažiavę žmonės pas ją klausia: „O iš kur jūs gaunat duonos?“ Tokį klausimą išgirdus atrodo, kad čia pasaulio pabaiga. Šiaip mes ir į parduotuvę, į miestą nuvažiuojam. Čia tylu, ramu, bet labiausiai tai pavasarį patinka, kai paukščiai parskrenda: varnėnai čiulba, gegutė kukuoja. Čia gyventi – pripratimas, keisti vietos nesinori, nors ir pastatai seni, neišeina „išsirauti“, gyvenu viena, tačiau vieniša nesijaučiu, aplanko sūnus, – apie savo gyvenamąja vieta jau 45 gyvenimo metus tapusius Siponis pasakojo Ona Laukevičienė.

Netikėtas svečias ir stebuklinga beržo sula

Monika Bendaravičienė įsitikinusi, kad jeigu ne sula, amžius būtų trumpesnis…

Besisvečiuojant pas Oną, sulaukėme svečių ir iš šalimais esančio Vanagų kaimo – Monikos Bendaravičienės.

– Gimiau ir augau šiose apylinkėse, kiek vėliau gyvenau Prienuose, o dabar vėl grįžau į kaimą, – prisistatė Monika. Paklausta, kas paviliojo iš miesto grįžti atgal į kaimą, sakė: – Man mieste nuobodu, aš labai mėgstu dirbti, todėl čia man gerai. Man miestas nelabai prie „dūšios“ – ten triukšmas, o kaime – laisvė, visur gražu, čia galiu nieko nebijoti. Taip pat gamta man padeda tausoti sveikatą – geriu beržų sulą, tai – pagrindinis mano gėrimas. Jeigu ne sula, mano amžius būtų žymiai trumpesnis. Kai ją pradedu gerti, man pasidaro labai gera, šviesu, pagerėja savijauta, noriu dirbti, o be jos būnu susiraukus, – atviravo Monika.

Ant Nemuno kranto pas Vijolę Skorodumovienę

Šįsyk užsukau į ypatingoje vietoje – ant Nemuno kranto, esančią sodybą. Martinonių kaime yra vos 7 sodybos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šis kampelis užmirštas, retai lankomas, taigi teiraujuosi, kaip yra iš tiesų.

– Keli gyvenami nameliai čia, tačiau likusios sodybos yra nupirktos kauniečių, atvažiuoja ilsėtis – savaitgaliais čia pilna žmonių. Ramybės kaip ir nėra, kitaip tariant, ramybė su judesiu, – sakė Vijolė. – 2004 metais grįžau iš Vilniaus, ten gyvenau 25 metus. Pirmiausia grįžau aš, kiek vėliau du sūnūs. Čia – mano tėviškė, mano mamos namai ir aš susigundžiau grįžti. Man buvo gaila palikti tėviškę – tėvas gulėjo ligos patale, netekau mamos, nemačiau kitos išeities. Pasitarėm ir nusprendžiau nepalikti, grįžti ir gyventi čia. Apsigyvenus darbo buvo daug – pradėjome nuo ūkinio pastato, nes situacija buvo labai prasta, tada pagalvojom, jog reikia kažką daryti ir su gyvenamuoju namu. Šis namas – 1953 metų statybos, – pasakojo V. Skorudumovienė.

– Į miestą važiuoju, tik turėdama tikslą. Mieste kaip skruzdėlyne. Kai moterys sako: „važiuoju į Kauną, į „Akropolį“ pasivaikščioti“, man tai – liga, nesuprantu. Aš labiau mėgstu ramybę, gamtą, šiandien, pavyzdžiui, jau išgirdau lakštingalą, – džiūgavo Vijolė.

– Kaime viskas yra ir sunku, ir lengva – du viename, – sako Vijolė Skorodumovienė.

Paklausta apie mėgstamiausią vietą savo apylinkėse, sakė: – Man patinka visa gamta, esanti aplinkui, negaliu išskirti, džiaugiuosi kiekvienu paukšteliu – man čia viskas patinka. Kaimynai – nuostabūs žmonės.

Vijolė Skorodumovienė aktyviai dalyvauja Siponių kaimo bendruomenės veikloje ir užima pirmininkės pareigas. Šią bendruomenę sudaro 47 nariai. Svarbu paminėti, jog Ona Laukevičienė bei Monika Bendaravičienė taip pat šios bendruomenės narės. Siponių kaimo bendruomenė turi ansamblį, užsiima įvairia veikla, tačiau, kaip teigia pirmininkė, kaimo žmonių užimtumas labai didelis, todėl susiburti nėra lengva. Visais metų laikais kaime – darbymetis. Sunku žmonėms lankytis susitikimuose ir dėl to, jog jie labai „išsimėtę“. Nepaisant to, bendruomenės ansamblis jau koncertavo Birštone, Nemajūnuose, kituose vietos renginiuose.

– Kiek anksčiau auginom avis, turėjom 40 vienetų, tačiau jos pradėjo sirgti drugeline. Dabar auginam karvę, dvi telyčias, kiaules, vištas, na, kaip ir visi, turim daržą, šiltnamį, sodinam bulves, šįmet pasisodinom šiek tiek aviečių. Labai smulkiai ūkininkaujam – tik tiek, kiek reikia mūsų reikmėms, – apie ūkį kalbėjo Vijolė.

Paklausta, ko labiausiai reikia norint gyventi kaime, Vijolė nedvejodama atsakė: – noro. Kaime gyvenant reikia turėti noro dirbti, nes, jeigu nedirbsi, tikrai nieko neturėsi. O dirbant kaime žmogus laisvai gali pragyventi ir negaudamas jokių papildomų lėšų, jokių pajamų. Pienas – savo, mėsa taip pat, viskas praktiškai yra iš savo ūkio. Kiekviena diena prasideda nuo pusės 7 ryto ir darbas po darbo seka iki vėlyvo vakaro. Bet kokiu atveju ši rutina ir šie darbai yra malonūs, svarbiausia viską susidėlioti taip, kad nebūtų spragų. Kaime viskas yra ir sunku, ir lengva – du viename, – atviravo Vijolė.

– Gyvendami prie Nemuno grožimės ištisus metus. Vasarą džiugina klegantys paukščiai, degantys laužai, žvejojantys bei poilsiaujantys žmonės, žiemos metu taip pat galime matyti, kaip per ledą žvėriukai atbėga iš anos pusės arba nubėga iš mūsų į aną pusę. Nemuno ledų išplaukimas – išskirtinis grožis, kasmet laukiu šio reginio. Kai pas mus atvažiuoja draugai, visi sako: „Kokioj gražioj vietoj Jūs gyvenat“. O mes jau pripratę prie šio grožio, – sako Vijolė.

– Kaimas sveikatai daro didžiulę paslaugą. Žmogus čia visai kitaip jaučiasi. Žmogus rytais atsikelia žvalus, iš gamtos gauna energiją, apskritai, valgom visą sveiką maistą, be jokių chemikalų, turim savo daržoves, mėsą bei pieną. Tenka ir išsimaudyti Nemune – grūdintis bei pabėgioti miškų takeliais. Kai gyvenau mieste, man svaigo galva, su širdim kažkas darėsi – buvo negerai, pusę metų čia pagyvenus dingo visi skausmai. Pradžioj nepakeliamai skaudėjo galvą nuo to gryno oro. Nemuno vanduo, tyras oras, rytinė rasa – mano sveikata, – pasakojo Vijolė.

Paklausta, ar grįžtų atgal į Vilnių, jei turėtų galimybę rinktis, nė nesudvejojusi atsakė: „Tikrai ne“.

– Esu laiminga gyvendama čia, nes čia mano, mano tėvų bei prosenelių tėviškė, čia gamta graži, čia širdis džiaugiasi – jaučiu ryšį su šiuo kraštu. Viskas atrodo taip, kaip turi būti. Jaučiu, jog čia mano vieta, – tvirtino Vijolė Skorodumovienė.

Pasisvečiavusi abiejose sodybose, norėčiau paantrinti Vijolei, pritardama, jog kaime širdis džiaugiasi. Rodos, užmiršti, likimo valiai palikti yra Siponių bei Martinonių kaimai, bet aš manau, kad jų grožio paslaptis – gamta, kuri mažai žmogaus rankos liesta.