Prašau Dievulio, kad dar sveikatos duotų

Gegužės 2-ąją Pakuonio mokytoja Antanina Bakšytė šventė gražų devyniasdešimties metų jubiliejų. 55 metus (1946 – 2001 m.) ji dirbo Pakuonio mokykloje – progimnazijoje, septynmetėje, vidurinėje, pagrindinėje. Dėstė matematiką, dirbo bendrabučio auklėtoja, pionierių vadove, buvo neetatine vaikų kambario inspektore, renginių organizatore, bibliotekininke.

„Važiuoju į kurortus“
Taip Antanina sako prieš išvykdama iš savo buto Pakuonyje į sodybą Pakumpryje, kur gyvena sesuo Leonora su vyru ir dukros Linos šeima. Čia ir susitikome pasikalbėti.
– Čia mano dūšia atsigauna! Šalia miškas, laukų platybės, – džiaugiasi Antanina. – Trylika metų nebedirbu, ką gi veikti bute, o ir šalta žiemą ten. O čia atvažiuoju sveikatos ieškoti.

Antanina padeda daržus ravėti, gėlynus prižiūrėti, šunų maitinimu rūpinasi, o žiemą pasiskyrusi pareigą – krosnį kūrenti, arba, kaip pati juokavo, Pelene dirba.

Amerikonė
– Tėtė į JAV išvyko 1914 m. Mama liko besilaukianti, deja, pirmagimė mirė. Pas tėtį mamos iš karto neišleido, tik po kokių septynerių metų nuvyko už Atlanto. Ten gimėme mes su seserimi Ieva, kuri buvo vadinama Ewa. O mano vardas JAV buvo Tesė, mama – Ana vietoj Onos, tėtė – Andis vietoj Andriaus. Tik grįžę į Lietuvą atgavom lietuviškus vardus ir pavardes, – į tolimus laikus prisiminimai nuveda Antaniną.
Visa šeima į Lietuvą grįžo 1929 metais. Nors buvo JAV piliečiai, dirbo ir uždirbo, bet gimtinė traukė labiau. Grįžus Girininkuose nusipirko sodybą ir 25 ha žemės. Ši Bakšių sodyba šiuo metu yra perkelta į Rumšiškių liaudies buities muziejų ir lankytojams pristatoma kaip viena Suvalkijos sodybų.

– Kai apsilankiau muziejuje su auklėtiniais, net kojas pakirto iš jaudulio, ašaros galugerklį užspaudė – pasijutau kaip vaikystėje tėvų kieme, – pasakoja jubiliatė.
Vėliau tėvai nusipirko sodybą Pakumpryje, visai šalia tos vietos, kur dabar gyvena Antaninos sesuo.
Lietuvoje Bakšiams gimė dar trys vaikai: du berniukai ir mergaitė. Jauniausiasis taip pat mirė mažas. Užaugo keturi – trys dukterys ir sūnus. Dabar belikusios tik Antanina su seserim Leonora.
Griežta, bet teisinga
Baigusi mokslus Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, Antanina įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Baigus du kursus, mirė tėtis, ir studentei teko grįžti pas mamą. Naujai steigiamoje progimnazijoje Pakuonyje trūko mokytojų, todėl gabią jauną merginą priėmė dirbti mokytoja.
– Taip ir neišėjau iš Pakuonio mokyklos 55 metus, – juokiasi mokytoja. – Dirbdama ir pati mokiausi Kauno pedagoginėje mokykloje, vėliau pedagoginiame institute. Dar ir kursų įvairiausių daugybę baigiau.
Antanina pasakoja, kad jai sekėsi dirbti mokykloje, vaikai jos klausė:
– O gal bijojo, nes mano žodžio labiau paisė, nei direktoriaus. Bet kai reikėdavo važiuoti į ekskursiją, visi norėdavo, kad su jais kartu važiuočiau aš.
Mokytoja džiaugiasi, kad buvę mokiniai apie ją iki šiol sako, kad buvo griežta, bet teisinga. Tai ji priima kaip komplimentą.

– Smagu, kai vaikų akys žiba klasėje, smagu, kad dabar susitikę sveikinasi. Aš bardavau vaikus, net kaukštelėdavau kartais, patiko tie, kurie mokėjo juokauti, nebijojo prieštarauti, – sužiba ir Antaninos akys, prisiminus darbą su vaikais. – Aš vaikams per kontrolinius leisdavau ir nusirašinėti, bet tai, ką nusirašė, vėliau privalėjo atmintinai išmokti.
Antaninos teigimu, per pusę amžiaus labai pasikeitė vaikai ir jų tėvai. Juk jai teko mokyti ištisas kartas – ir tėvus, ir jų vaikus.
– Gal seniau visi labiau mokytis norėjo, jei net iš kitos Nemuno pusės persikeldavo ir į mokyklą ateidavo. Ir tėvai būdavo nuoširdesni, su auklėjamųjų klasių mokiniais susigyvendavome, tarsi giminėmis tapdavome. O tarp dabartinių vaikų daugiau egoistų, savanaudžių, – svarsto Antanina.

„Elegancija“
Apie Antaninos eleganciją, mokėjimą puoštis, pasitempimą, aukštakulnius batelius iki šiol sklando legendos, tik pati mokytoja apie tai kalbėdama kuklinasi ir liepia neminėti. Ji nemėgo vaikščioti apsirengusi taip, kaip dauguma, todėl drabužių stengdavosi parduotuvėje nepirkti, o siūdindavosi pas siuvėją. Jos teigimu, moteris, o ypač mokytoja, visada turi būti tvarkingai apsirengusi ir pavyzdį rodyti, nes vaikų akys visada į mokytoją nukreiptos. Pastebi viską – kaip apsirengęs, kaip eina, ar pasitempęs, ar nesusikūprinęs.
Ji juokiasi prisiminusi, jog mokykloje visiems liepdavo rankas iš kišenių išsitraukti, ir tai jiems taip į kraują įaugo, kad ir dabar prie parduotuvės alų geriantis jos buvęs mokinys iš kišenių automatiškai rankas ištraukia.

Nerado sau skirto
Antanina taip ir neištekėjo, nors sako, kad kavalierių netrūko, bet daugumą greičiausiai atbaidė jos smarkus būdas, teisybės sakymas į akis ir begalinis užimtumas.
Kai pradėjo dirbti mokytoja, dauguma vyresnių mokinių buvo bendraamžiai ar vos pora metų jaunesni. Ir tarp jų gerbėjų netrūko.
– Kartą buvau net susižadėjusi. Ilgokai draugavome, net žiedus turėjome ir vestuvėms ruošėmės. Bet jos neįvyko. Gal ir gerai – aš jo nemylėjau, tik jau pripratusi buvau, – visai nesigaili, kad likimas taip pasisuko.
Savo vaikų nesusilaukusi, visą meilę skyrė artimiesiems ir mokiniams. Pas ją visus mokymosi mokykloje metus gyveno dvi dukterėčios, o trumpiau ar ilgiau buvo apsistoję ir daugiau brolio ir seserų bei kitų giminaičių vaikų.
Daugelis mokinių prisimena, kad ji į namus parsivesdavo tuos, kam ilgai autobuso reikėdavo laukti, o sunkiau besiverčiantiems ir drabužių padovanodavo. Mokytojos pagalbos sulaukdavo ne tik mokiniai, bet ir bėdon patekę suaugusieji.
Antanina juokavo, kad po jos mirties giminės dėl turtų po teismus nesitampys, nes tai, ką ji sutaupo, iš karto išdalina.

Savo nuomonę išsako visiems
Žvitri, žvali ir energinga moteris – net neįtartum, kad tokį gražų amželį nugyveno, – prasta atmintimi taip pat nesiskundžia. Iš jos prisiminimų ne viena knyga išeitų.
– Tik dar vis eilė neateina! – juokiasi Antanina.
Seka ji ir dabarties įvykius – turi tvirtą nuomonę apie atliekų surinkimo sistemą, žemės pardavimą, švietimo reformas. O didžiausia Prienų politikų ir švietimo vadovų klaida laiko vidurinės mokyklos uždarymą Pakuonyje – juk beveik pusė mokinių į vyresnes klases iš Piliuonos atvažiuodavo, o dabar gavosi atvirkščiai – mūsų vaikai į Kauno rajoną važiuoja.
Kaip juokavo dukterėčia Lina, ji ir Pakumpryje viskam diriguoja, nors pati Antanina tam nepritaria ir sako, kad ji tik savo nuomonę išsako.

Geriau duoti, nei imti
Sunkūs ir painūs pokario laikai, daugybė papildomų užsiėmimų mokykloje, liaudies tarėjos pareigos optimizmo nenuslopino. Antanina dainavo chore, žaidė tinklinį, tenisą – visur jos buvo pilna. Dar ir ūkio darbus artimiesiems padėdavo nudirbt. Kaip pati sakė, ganydavo, šerdavo gyvulius, daržus ravėdavo, tik austi nemokėjo.
Iš kur ta puiki sveikata ir per kraštus besiliejanti energija? Gal iš knygų, kurių daug skaito? Iš dainų? Iš geros širdies? Juk Antaninos gyvenimo kredo: „Geriau duoti, nei imti“.
Laima Duoblienė