Fantastiškas dešimtmetis

Britų „The Economist“ didžiausios šiame amžiuje Europos Sąjungos plėtros 10 -mečio proga paskelbė duomenų, kuriame aptariama 8 Rytų ir Vidurio Europos valstybių, taip pat 2 Viduržemio jūros šalių (Maltos ir Kipro) pasiekta pažanga arba patirta regresija. Teksto autorių nuomone, keturi „aiškūs nugalėtojai“ yra Lietuva, Latvija, Lenkija ir Slovakija, kurios nuo 2004-ųjų savo bendrąjį vidaus produktą padidino daugiau nei 40 proc. (Lietuva – net 55 proc.). Be to, pažymima, kad Baltijos šalių (Estijos – 30 proc.) pažanga yra ypač akivaizdi, nes jos patyrė milžinišką, tačiau, palyginti, trumpalaikį nuosmukį 2009-2011 m. dėl finansų krizės, taip pat didelius emigracijos mastus.

„Nevykėlis“, „The Economist“ požiūriu, taip pat yra aiškus – Kipras. Per dešimt narystės ES metų šioje šalyje sumažėjo 13 proc. Rodiklius „šiaip sau“ dar rodo Slovėnija ir Vengrija.

Kad ir ką ta proga sakytų skeptikai, bendras narystės naudos ir praradimų balansas yra visiškai aiškus: Lietuva niekada nebuvo pasiekusi tokios pažangos per tokį, palyginti, trumpą laiką. Žinia, rasis budriųjų skeptikų, kurie baksnos į valstybės skolos dydį (šiaip jau, palyginus, ji ne tokia ir tragiška), palyginti turtinę atskirtį (vėlgi, nesunku palyginti su šiuo metu valstybingumo krizę patiriančia Ukraina, kurios milijardieriai turtingiausių žmonių sąrašuose lenktyniauja nebent su rusais) beigi šimtus ir tūkstančius problemų. Ir galų gale prieis prognozuojamos išvados, esą ES yra „Eurosojūzas“, niekuo nesiskiriantis nuo Sovietų Sąjungos.

Tiesą sakant, diskusija šiuo kampu yra beprasmė. Aklių ir kurčių neveikia jokie objektyvūs skaičiai. Diskusija dėl Lietuvos – „laisvos šalies“ ar „ES narės“ – yra greičiau ideologinė, kurioje izoliacionizmo šalininkai (žemės pardavimo, euro įvedimo, didesnio ES federalizmo, užsienio investicijų, globalių bankų buvimo Lietuvoje priešininkai) savo ideologines nuostatas siekia įgyvendinti ne savo, o visos visuomenės gerovės sąskaita. Jeigu didumos žmonių atmintis būtų ne tokia trumpa, visas šias, referendumų beprotybėmis virstančias pretenzijas galima būtų patikrinti ne kokia nors svetima, o Lietuvos patirtimi…

Viskas juk jau buvo. Paskutiniame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje šalies finansų sektoriuje vyravo tautiniai bankai ir indėlius rinkusios „holdingo“ kompanijos. Įmones privatizavo skėrių debesimi ėjęs veik grynakraujis tautinis verslas iš EBSW. Gerovė buvo didesnė? Žmonės buvo laimingesni? Kažkas urzgia, esą užsieniečiai išpirksią brangią lietuvišką žemelę? O ar neatrodo, kad didesnio balagano, nei šimtąsyk Seime kaitaliota ir vis dar nebaigta (!) restitucija, žemės pavertimas nekilnojamuoju turtu, žemgrobių skandalai – niekada nebebus?

Šią savaitę Lietuvoje vėl viešėjęs ir mums akivaizdžiai simpatizuojantis Lenkijos reformatorius, buvęs finansų ministras ir Lenkijos centrinio banko vadovas, prof. Leszekas Balcerowiczius interviu „Verslo klasės“ žurnalui sakė vieną labai svarbų dalyką. Esą nors politikai (nesvarbu – Lenkijos ar Lietuvos) dažniausiai didžiuojasi savo Briuselyje iškovotais struktūrinės paramos ir išmokų žemės ūkiui milijardais, daug svarbesnė visuomenės pažangos prielaida: atvira ES rinka. Ir kuo ji bus atviresnė, kuo mažiau barjerų tarp šalių bus renčiama, tuo didesnės naudos galės pasiekti visuomenės ir šalys, kurių verslas yra dinamiškiausias, lanksčiausias. Ir šiai sąlygai neprilygs net pati didžiausia ES parama.

ES struktūrinė parama, žinoma, tapo veik reikšmingiausiu mūsų Europos politikos motyvu. Ir ne tik: politikoje į eilę rikiuojasi politinės partijos, kurių svarbiausias tikslas įsisavinti kuo daugiau ES pinigų. Akivaizdu, kad žiaukčiosim vėliau, kada už savus litus ir eurus teks išlaikyti dabar entuziastingai įgyvendinamus, tačiau nelabai efektyvius projektus. Todėl svarbiausia labiau atsakingų ir mažiau į savo kišenę žiūrinčių politikų misija artimiausioje ateityje – išmokti gyventi tokiomis sąlygomis, kada ES paramos bus mažiau.

Laiko nėra labai daug. Kokiais 2018-aisiais prasidės ES diskusijos dėl kito septynmečio biudžeto. Akivaizdu: „tiek“ struktūrinės paramos, kiek Lietuva gavo iki 2020-ųjų – nebebus. Niekada. Todėl anksčiau ar vėliau teks atsakyti į klausimą, iš ko gyvensime. Padėtį apibūdinanti aritmetika nėra labai sudėtinga.

* 2014 m. valstybės biudžete numatyta 27,033 mlrd. Lt išlaidų.
* Iš jų Europos Sąjungos ir kita tarptautinė parama – 7,432 mlrd. Lt.
* Tai reiškia, kad autentiškos biudžeto pajamos iš mokesčių, rinkliavų, turto, paslaugų, etc. – 18,66 mlrd. Lt.

Jeigu šiandien norėtume pasiekti galimybę iš valstybės biudžeto išleisti 27 mlrd. Lt be ES paramos, ūkiui augant po 4 proc. per metus ir nedidinant mokesčių tarifų, tektų laukti (tiksliau įtemptai dirbti) lygiai dešimt metų, kol pasiektume, kad 18,66 mlrd. Lt didėtų po 4 proc. ir pasiektų 27,62 mlrd. Lt rodiklį.

Galima pridurti visai ne matematinę, o labiau literatūrinę šios aritmetikos išvadą: jeigu koks politikos idiotas sumanytų iš Lietuvos atimti arba atsisakyti ES finansinės paramos – valstybės biudžetas pinigus būtiniems asignavimams iki dabartinio lygio susirinktų tik po 10 metų. Tokia perspektyva, žinoma, neblokštų Lietuvos dešimtmečiu – ariop! Bet iššūkis politikams, sutikite – rimtas. Reikalaujantis didesnių intelekto analų nei ES pinigams įsisavinti.

Viena iš kategorijų, kuri galėtų iš dalies kompensuoti Europos paramos lėšas, yra užsienio investicijos (sunkmečiu buvo kitaip – struktūrinė parama amortizavo iš Lietuvos 2009 m. bėgusias užsienio investicijas). Jų reiktų maždaug milijardo per metus. Ar esame pasiruošę siekti šio tikslo susitelkę, suteikdami jam visus įmanomus prioritetus ir, jeigu reikia, be miego ir pilnomis kelnėmis (trūkstant laiko aplankyti gamtiniams reikalams skirtą įstaigą)? Tikiuosi ir matau tokių žmonių, kurie būtent taip šio tikslo ir siektų, nepaisant kontroversijos, kad dabartinė valdžia tuos žmones dažnai mėžia lauk iš valstybės tarnybos.
ES-ame!

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas