Užuguosčio mokykla laiko tėkmėje (V)

Užuguosčio vidurinės mokyklos laikotarpiu, nuo 1964/1965 m. m. iki 2002/2003 m. m., t.y. per 38 metus, jai vadovavo keturi direktoriai.

1990 m. Užuguosčio vidurinės mokyklos XXV laida su direktore A. Strumiliene ir 1992 m. mokyklos vadome tapusia D. Kederiene.

Manyčiau, jog direktorių kaita buvo nedidelė. Mokytojų – kur kas didesnė. Per minėtą laikotarpį mokykloje dirbo apie šimtas mokytojų. Labiausiai keitėsi muzikos mokytojai, daugiausia jie atvažiuodavo iš Prienų, Jiezno ir iš kitur. Suprantama, jog jiems susidarydavo nepatogumų, o ir muzikos pamokų krūviai nebuvo dideli. Iš viso muzikos pamokas vedė 19 mokytojų.
Nuo 1964/1965 m. m. iki 1982/1983 m.m., t.y. 18 metų, mokyklai vadovavo direktorė E. Krūvelienė. Ji išleido 17 abiturientų laidų. Be abejo, po tiek šiose pareigose dirbtų metų norėjosi jau mažiau įtampos bei energijos reikalaujančios veiklos. Kol leido sveikata, direktorė dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Mirė 1994 m. gegužės 9 – osios rytą. Palaidota Užuguosčio kapinėse.
Nuo 1982/1983 m. m. direktore buvo paskirta Antanina Strumilienė. Direktoriavo iki1992/1993 m. m., t.y. 9 metus. Tai buvo veikli, energinga, gal net apsukri, kai reikėdavo ko nors išsireikalauti iš rajono tarnybų. Daug dėmesio skyrė mokyklos patalpų, aplinkos tvarkymui, mokinių popamokinei veiklai, pritarė ekskursijoms po Lietuvą ir už jos ribų. Gana dažnai lankydavomės Vilniaus ir Kauno teatruose. Direktorė iš Užuguosčio išvyko, atrodo, dėl asmeninių aplinkybių.
1992/1993 m. m. direktore buvo paskirta Danguolė Kederienė. Buvusi šios mokyklos 15–tos laidos abiturientė Karvelytė. Metus sėkmingai padirektoriavusi, Danguolė išėjo motinystės atostogų. Kadangi ji mane (A. Krūvelį) buvo pasirinkusi direktorės pavaduotoju, tad tapau laikinuoju direktoriumi dvejiems metams. 1993/1994 m. m. direktoriauti man sekėsi neblogai. Svarbiausia, jokių nepageidaujamų incidentų nebuvo. Pamokos vyko, egzaminus abiturientai sėkmingai laikė, direktoriaus pavaduotoja D. Mankevičiūtė – darbšti, kūrybinga, todėl mokytojų posėdžiai ir pasitarimai vyko sklandžiai, direktorių pasitarimuose rajone dalyvavau… Greitai prabėgo tie direktoriavimo metai, tikrai neprailgo. Tačiau direktorė Danguolė į darbą dar negrįžo dvejus metus Jos prasitęstos atostogos buvo labai produktyvios ir prasmingos. Jų metu Vyto ir Danguolės Kederių šeima sulaukė dukrytės, o broliukai Vytautas ir Dalius – sesutės Giedrės. Visas mokyklos darbuotojų kolektyvas džiaugėsi pagausėjusia Kederių sėkme.

1998 m. Paskutinio skambučio šventė. Auklėtojas A. Krūvelis su XXXIII laidos abiturientais.

Aš direktoriavau dar dvejus metus, kurie irgi neprailgo. Dar dviems abiturientų laidoms iškilmingai įteikiau brandos atestatus ir jau subrendusius jaunuolius išlydėjau iš mokyklos į savarankiško gyvenimo mokyklą.
1997/1998 m. m. Danguolė Kederienė grįžo į savo postą. Direktorę apibūdinčiau taip – tai buvo labai organizuota, sėkmingai gebėjo derinti demokratiškumą su reiklumu mokytojams ir mokiniams. Reikalavimai argumentuoti, pagrįsti ir suprantami. Aiški tų reikalavimų prasmė ir nauda mokomajame – auklėjamajame procese. Todėl niekad mokytojams nekildavo neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, sudarant pamokų tvarkaraštį, mokyklos administracija visada pakviesdavo mokytojus pareikšti savo pageidavimus. Su mokytojais buvo tariamasi, derinamos visos įmanomos galimybės, maksimaliai tenkinant mokytojų pageidavimus, nenusižengiant pamokų tvarkaraščio sudarymo metodiniams reikalavimams. Tokia tvarkaraščio sudarymo tvarka tapo tradicine.
Mokykloje žydėjo daug gėlių. Ypač Danguolės direktoriavimo metais. Ne kartą teko matyti direktorę, laistančią gėles ir besigrožinčią jomis. O jų buvo išties daug, pradedant direktorės kabinetu, mokytojų kambariu, visose klasėse ir koridoriuose, ant visų palangių ir kitose vietose. Tarp kitko, reikia pastebėti, jog mūsų mokykla pagal savo koridorių erdvumą, šviesumą, atrodo, rajone neturėjo sau lygių. O gėlės – tai ne tik estetinė, jaukumą kurianti mokyklos aplinka. Manau, kad grožis darė teigiamą poveikį mokinių elgesiui ir drausmingumui. Pertraukų metu ne kartą teko nugirsti ir pastebėti tokį epizodą: pro šalį prabėgančio kito mokinio pastūmėtas moksleivis taip sureaguodavo – nesistumdyk, nes dar gėlę nuversi!
Tiesa, visi direktoriai buvo skirtingi savo charakteriu, emocionalumu, vadovavimo maniera. Bet jie turėjo ir vieną bendrą bruožą – stengėsi mokyklos bendruomenę telkti bendram darbui ir tikslo siekimui. O tas tikslas – mokinių paruošimas sėkmingam jų tolimesnio gyvenimo keliui. Kai pagalvoju apie tą gerą mokyklos „aurą“, iškyla klausimas: kas sudaro šių sąvokų turinį, kaip jis susiformuoja? O gal tam mikroklimatui turėjo įtakos tokie atrodytų šalutiniai veiksniai, kaip neišdildomos, giliai į atmintį įsirėžusios mokyklinės šventės – visada saulėtos Rugsėjo 1 – osios, šimtadieniai, paskutiniai skambučiai, abiturientų išleistuvės ir kt.?
Kaip šviesų, jaudinantį tų švenčių prisiminimą, turiu išsaugojęs beveik visas emblemas, kurios primena buvusias džiugias, kartu šiek tiek griaudžias šventes. Apie tai byloja ir užrašytos mokinių mintys.
Keletas jų: „Ar jau girdi, skambučio dūžis paskutinis, užstringa ašara giliai gomuryje, kažką mes lyg išraunam iš krūtinės, bet daug kas lieka, dar lieka mumyse. Kodėl graudu širdy, ko liūdna? O juk kadaise laukėm šios dienos, tegul nors ši akimirka pabūna, ilgesnė už akimirkas kitas.“
Rūta: „Kaip graudu, kada tenka Tau, mokykla, rašyti paskutinį atsisveikinimo laišką. Rytoj paskutinės mokykloje mūsų pamokos. Liūdesio pamokos, kurios mums primins, kaip čia viskas mums brangu, kokie brangūs ir kupini gerumo mokytojų veidai. Veidai, kurie padrąsindavo, mokė gyvenimo tiesų. Todėl atleisk, mokytojau, jei kas buvo ne taip. Atleisk. Jūsų veidai niekada neišbluks iš mūsų atminties, bent jau iš mano.“
Jurgita (?): „Viso gero, direktoriau, mokyklos vadove. Linkiu jums sugauti didelį lydį. Viso gero ir mokytojai, kurie su manim vargot. Tikiuosi, jūsų darbas nenuėjo perniek.“
Gintas: „Ir išleistuves švęsdavome visi kartu: mokytojai, abiturientai, jų tėvai. Kaip akimirka prabėgdavo trumputė birželio naktis, ir visi eidavome saulėtekio pasitikti ant taip vadinamo Dvaro kalno. Ten būdavo paskutiniai atsisveikinimai, paskutiniai palinkėjimai.“
Darau prielaidą, kad tokios šiltos auros sukūrimui galėjo turėti įtakos ir ši aplinkybė. Mūsų mokyklos mokytojų kolektyve visą laiką buvo nemažai vyrų. Manau, kad pagal šį rodiklį, ko gero, pirmavome rajone. 21 – 23 mokytojų būryje nuolat būdavo 5 – 8 vyrai. Štai „Lietuvos ryto“ (2013 10 08) rubrikoje „Laiko ženklai“ pateikti tokie pastebėjimai šiuo klausimu: „Šiuo metu net 84 proc. Lietuvos mokytojų – moterys. (…) Mokyklų moteriškėjimas ateityje gali neigiamai atsiliepti visai visuomenei.“ Toliau pastebima, kokią teigiamą įtaką turėtų didesnis mokytojų vyrų skaičius mokyklose, pirmiausia bendravimui ir drausmei.
Bus daugiau.

Antanas Krūvelis