Laiškas Mamai

Kai einu pas tave, Mama, visuomet žinau, kad lauki. Ateinu čia, kur pasiliko prisiminimas, kur tikiu, kad yra ir pasiliks mudviejų ryšys – mudviejų gyvenimas. Visai nesvarbu, kad pasikeitė Tavo namai, kad kalbu tik aš. Žinau ir jaučiu, kad girdi ir kad lauki, kaip visuomet laukdavai. Ateinu pasikalbėti su Tavim, pasiguosti Tau, pranešti linksmų ir liūdnų naujienų. Kaskart aplankydama Tave nešu Tau savo kasdienos laiškelį. Glostydama žemę, kuri virto Tavo Amžinais namais, mintimis rašau Tau savo laiškus. Ilgus ir trumpus. Tu juos girdi.
Šiandien, kaip ir kasmet, svaiginančiai baltai žydi obelys. Žemė švenčia Tavo, Mamyt, dieną – Motinos šventę. Žinau, kad jokia mano dovana niekuomet neprilygo tam, ką Tu dovanojai man – Gyvenimą.
Kai mintimis kalbuosi su Tavimi, prisimenu šypseną Tavo veide, matau besijuokiančias akis, Tavo ilgus, į kasą supintus plaukus ir visuomet švelnias ir šiltas rankas. Bandau įsivaizduoti, kokia graži Tu turėjai būti šį, savo jubiliejinį pavasarį. Šiandien Tavo plaukai jau būtų balti baltutėliai, kaip tų sodo obelaičių nuometai. O tie nugyventų metų kirčiai (raukšlėmis vadinami) jau būtų vingių vingiais papuošę Tavo kaktą ir skruostus. Bet vis tiek Tu būtum išlikus tokia pat graži, tokia pat rūpestinga ir mylima, nes Tavo akys, Mama, tikrai išliktų tokios pat iškalbingos ir besišypsančios. Tu tikrai būtum laiminga, nes galėtum džiaugtis jau suaugusiais anūkais, sodintis ant kelių mažąjį vaikaitį, sekti jam pasakas. Šiandien, Mamyt, Tau nereikėtų skubėti dirbti, nudirbti begalės darbų. Šiandien Tau reikėtų tik džiaugtis savo švente, ramiu ir laimingu gyvenimu. Žinau, kad visuomet labai laukei tokios dienos – matyti laimingus savo vaikus, užaugusius vaikaičius.
Kasdien ir visada liksiu dėkinga Tau, Mama, už savo pačios pavyzdžiu nutiestą man gyvenimo takelį. Jis nelengvas. Tačiau jis mano ir skirtas tik man. Ne veltui sakoma, kad kiekvienas esame savų nuodėmių kryžiumi prikalti prie likimo. Mūsų atėjimą į šį pasaulį Dangus paženklina lemties ir likimo žvaigžde. Bet aš linkusi tikėti žeme vaikščiojančiomis žvaigždėmis. Jos ne tik ryškiai šviečia. Jos šildo ir augina. Myli pasiaukojančiai, o kartais ir aklai. Ta žvaigžde buvai ir liksi man Tu, Mama. Visos gyvenimo tiesos, paslaptys, džiaugsmai ir rūpesčiai, klausimai ir atsakymai, viskas, ko reikėjo, kad augčiau, kad pažinčiau ir suprasčiau, kad atrasčiau savo pasirinkimą, sutilpo į vieną paprastą žodį – Mama. Šiandieną jau svarbu ne tai, kas buvo. Labai svarbu tai, kas pasiliko. Ką turėjai savyje labai svarbaus ir brangaus – viską, kaip duonos trupinius, be gailesčio išdalinai, atidavei ir palikai. Savo motinišką Meilę, Rūpestį ir Šilumą. Didžiausią ir brangiausią turtą. Kad tik nepavargtų rankos ir širdis išlaikyti tai.
Lenkiuosi Žemei, lenkiuosi Tau, Mama…

Valė Juodeikaitė