Su senaisiais tikėjimais – iki šių dienų

Prienų globos namuose veikiančio Trečiojo amžiaus universiteto TAU Prienų filialo direktorės Dalės Šimukauskienės ir žmogaus tobulėjimo fakulteto dekanės Antaninos Aleknavičienės iniciatyva aktyvūs Prienų savivaldybės senjorai nuolat yra kviečiami į paskaitas, susitikimus su įdomiais žmonėmis, menininkais, rašytojais, aktoriais, politikais.

Praėjusį kartą jie susipažino su senovės baltų religinės  bendruomenės „Saulės vartų romuva“ vaidile, Kaišiadorių TAU filialo sveikos gyvensenos ir dvasinio tobulėjimo fakulteto dekane Audrone Jodkone, kuri pristatė pagoniškąsias, „prigimtinio tikėjimo“ tradicijas ir papročius, kurie, pasak lektorės, yra glaudžiai susiję su gamtos ciklais ir perduodami iš kartos į kartą per mitologiją, tautosaką, tautodailę, kalendorinių ir šeimos švenčių ritualus bei apeigas.

 TAU studentams A.Jodkonė pasakojo, kodėl lietuvių senajame tikėjime yra tokia svarbi ugnis. Būtent prie ugnies atvirose gamtos šventovėse – alkuose – buvo atliekamos šeimos apeigos, giedamos religinės giesmės, sakomi užkalbėjimai, tikint, kad žodžiai, ištarti prie šventos ugnies, turi stebuklingą galią. Įvairiomis progomis – karo, bado, maro metu – lietuviai ugniai aukojo, ką tuo metu turėjo brangiausio: druską ir gintaro dulkes, kad iš dievų išmelstų taikos, gero derliaus ir sveikatos. Kaip duoklę deivei Žemynai, lietuviai į ugnį berdavo ir grūdus, tardami užkalbėjimus, kad laimingi, derlingi, skalsūs metai būtų.

A.Jodkonė priminė senuosius tikėjimus, kurie tampa aktualūs švenčiant pavasario Lygės šventę. Buvo tikima, kad tas, kuris kovo 25 dieną išvys iššliaužusią gyvačių karalienę su auksine karūna ant galvos ir ją pačiupinės, taps laimingas, supras paukščių ir žvėrių kalbą. Tiesa, lektorė gyvos gyvatės nerekomendavo glostyti, nebent žaltį, tačiau per susirinkusiųjų rankas persiuntė gyvatės odos išnarą, linkėdama pasikrauti sveikatos ir energijos visiems metams.

Lektorė paskatino kitomis akimis įvertinti tautinių juostų išliekamąją vertę, pasakodama apie iš amžių glūdumos per išaustus raštus perduodamą informaciją. Anksčiau austinės ir pintinės juostos buvo labai svarbi lietuvių aprangos dalis, jomis apsijuosdavo ir krikštynose,  ir vestuvėse, ir laidotuvėse. Tik šiandien, A. Jodkonės manymu, tautinės juostos yra nepelnytai užkištos giliai stalčiuose, o reikėtų jas eksponuoti pačioje matomiausioje namų vietoje, susigrąžinti į aprangą: bent siaurą liaudiškų motyvų juostelę įpinti į plaukus, rišti ant kaklo ar juosėti vietoj diržo.

Akcentuodama, kad senovės tikėjime buvo labai svarbūs medžiai, viešnia ragino juos auginti ir saugoti. Vis dar gyvas paprotys už protėvius, šeimos sodybose pasodinusius ir šimto metų sulaukusius medžius, užpirkti šv. Mišias. Lietuviai taip pat vertino, stebuklingų galių teikė vandeniui ir duonai.

Lektorė pakvietė prisiminti su lygiadienių ciklu susijusius ritualus: aukojo ugnelei Gabijai, ragino laužti naminės duonelės, užgerti gira, susirinkusieji kartu pagiedojo giesmių. Pasak A.Jodkonės, šiandien, kaip niekad anksčiau, siekdami būti pasaulio piliečiais, turime nepamiršti savo senųjų papročių,  juos perduoti vaikams ir vaikaičiams, kad išeitume palikę savo buvimo šioje žemėje pėdsaką. O kaip švęsti, reikia pasimokyti iš senovės lietuvių, kurių kiekviena šventė turėjo prasmę, skirtingai nuo dabartinių švenčių, paverstų triukšmingais susiėjimais ir bedvasėmis mugėmis.

Dalė Lazauskienė