Lietuvos strategija moterų knyslių skyriuje

Buvęs Seimo Ekonomikos komiteto narys Dainius Budrys paskirtas AB „Lietuvos geležinkeliai“ antrinės įmonės „Rail Baltica statyba“ vadovu. Civilizuotais, vakarietiškais matais žiūrint, sakytum – įmonei pasisekė, prisiviliojus vadybon tokias aukštas politines pareigas ėjusį ir todėl galimai reikšmingos kompanijai patirties turintį vadovą.
Šį sprendimą taip pat galėtume aiškinti rusiškojo nomenklatūrinio kapitalizmo kampu, prisimindami, kad kai kurioms tos šalies įmonėms aukštomis pareigomis pavykdavo papirkti net buvusius kitų šalių kanclerius.
Tačiau, ko gero, p. Budrio paskyrimas neturi nieko bendra nei su civilizuotos valstybės, nei su nomenklatūrinio kapitalizmo praktika. Ne tik todėl, kad p. Budrys – visai ne Gerhardas Schroederis. O, atvirai sakant, politikoje buvęs atsitiktinis prisiplakėlis, kuris net vadovaudamas Seimo komitetui per ketverius metus spėjo pasižymėti nebent išskirtiniu dėmesiu azartinius lošimus reglamentuojantiems teisės aktams.
O štai kaip interneto portalui „balsas.lt“ paskyrimo logiką aiškino AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas Stasys Dailydka: „Čia toks užknistas darbas… Daugiau politikos. Niekas nenorėjo eiti, tik jį įkalbinome.“ Stiprus argumentas, ar ne? Patikėjote? Pone Dailydka, ar daug turite postų, kurių visi vengia it velnias kryžiaus?
Šioje vietoje maga priminti, kad „Lietuvos geležinkeliuose“ p. Budrys atsirado netrukus po 2012 m. rinkimų, kuriuos pralošė Kretingos rinkimų apygardoje, nepaisant tos aplinkybės, kad, nelaukdamas jų, daug anksčiau sugebėjo susiorientuoti ir „valinskininkų“ partinę uniformą pakeitė socialdemokratiniu mundieriumi su simboline rožyte.
Taigi likęs prie suskilusios politinės geldos p. Budrys netrukus tapo AB „Lietuvos geležinkeliai“ Plėtros skyriaus viršininko pavaduotoju. Jo bosas – p. Dailydka – šią buvusio politiko nomenklatūrinę poziciją aiškina daug suprantamesne kalba: „Jis dirbo (iki naujausio paskyrimo – R. S.) kažkokio mažo sektoriaus viršininko pavaduotoju. Tai daugiau popierių ruošimas. Moterų darbas. Moterų knyslių darbas. Jos darbščios, knysliukės. Jam buvo tas darbas pasiūlytas, jis dirbo.“
Tiesą sakant, jeigu kas nors viešojoje erdvėje pristatytų mano asmeninę kompetenciją beigi kvalifikaciją – esą esu paskirtas todėl, kad niekas daugiau nesutiko, anksčiau dirbau moterų knyslių darbą, ruošiau popierius – susirūpinčiau savo reputacija ir, ko gero, papūsčiau savo šefui į barzdą, jeigu jis net neranda reikalo padoria forma pagrįsti paskyrimo į naujas pareigas. Tačiau p. Budriui į nuosavą reputaciją – nusispjaut. Todėl man nusispjauti dar labiau. Ne Paulius Lukauskas ar Milda Dargužaitė (socialdemokratų iš pareigų išėsti VšĮ „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“ vadovai), bet užtat judantys karjeros laiptai. Nuo popierių ruošos, žiūrėk – juoksis tas, kuris juoksis paskutinis…
Svarbu kas kita. Jeigu netyčia aš dar ką nors suprantu, tai europinės (siauresnės už įprastą sovietinę) vėžės geležinkelio magistralė „Rail Baltica“ yra vienas strateginių Lietuvos susisiekimo sektoriaus projektų. Galiu, žinoma, ir klysti, nes politinės deklaracijos toli gražu ne visada atitinka objektyvią tikrovę.
Viena vertus, abejonių dėl to, ar „Rail Baltica“ iš tikrųjų yra strateginis Lietuvos projektas, kyla dėl empirinės patirties. Lietuvos geležinkeliai, ne bendrovės, o infrastruktūros požiūriu, tebėra visiškai į buvusią Sovietų Sąjungą integruota sistema (vos prieš porą dienų perskaičiau įprastą pranešimą rusiškoje žiniasklaidoje apie tai, kad kažkur Rusijoje susirinkę „visų buvusių sovietinių respublikų geležinkelių“ atstovai eilinį kartą aptarė kažkurias kasdienines aktualijas). Maža to, nuo europinės vėžės idėjų ir Šiaurės-Pietų beigi Pietų Šiaurės dimensijų bendrovės vadovybė atsižegnojo visomis ligi šiol buvusiomis progomis, kol ES (tiesą sakant, labiausiai estų pastangomis) tiems reikalams pradėjo skirti nemažas lėšas.
Tuos atsižegnojimus „Lietuvos geležinkeliai“ grindė argumentu, esą tarp Varšuvos ir Helsinkio nėra nei krovinių, nei keleivių srautų, todėl „romantines pasakas tegul seka politikai, o „Lietuvos geležinkeliai“ užsiims realiu verslu“ (kaip man viename valstybiniame priėmime tvirtino vienas jau nelabai blaivus bendrovės pareigūnas). Dabar, kada ES tam reikalui skyrė pinigų, ko gero, kartu radosi prielaida pinigų įsisavinimo verslui.
Kitokį motyvą atrasti yra velniškai sunku. Na, įsivaizduokime: kokiais 2011-aisiais tuometinis energetikos ministras Arvydas Sekmokas ar kuris žemesnis pareigūnas viešai būtų pranešęs, kad įmonei, kuriai pavesta įgyvendinti suskystintųjų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje projektą, vadovauti skiriamas vadybininkas, kuris iki tol dirbo moterims knyslėms (čia ir visur kitur aš labai atsiprašau moterų, privalėdamas cituoti vienos didžiausių Lietuvos valstybinių įmonių vadovą) įprastą popierių rūšiavimo darbą kažkokiame mažame kompanijos sektoriuje. Akivaizdžiai suprastum, kad projektas pasmerkiamas geriausiu atveju ilgai vegetacijai, kurios metu kažkas imituos veiklą, kažkas įsisavins pinigus, viskas bus labai brangu, o ar bus sėkminga pabaiga – didžiulis klausimas.
Buvo vilčių, kad praėjusios Seimo kadencijos suformuota Vyriausybė bent jau nacionaliniu lygiu (žemesniame buvo ir tebėra visko) iš tikrųjų mėgino baigti ydingą ir mokesčių mokėtojams brangiai atsieinančią politinę praktiką – valstybinių įmonių vadovus skirti atsižvelgiant ne į jų savumą, partiškumą, o į kompetenciją ir kvalifikaciją. Dabar neapsisprendžiu – ar į valstybinių įmonių sektorių sugrįžta iš komunistinių laikų įprastas raugo kvapelis (tik nereikia kreipti dėmesio į p. Budrio amžių: būna žmonių, kurie tiesioginiu požiūriu dar lyg ir nepaseno, bet jau nuo jų „neša“), ar tiesiog „Lietuvos geležinkeliai“ taip tęsia savo nepramušamą tradiciją.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas