„Lapę pradėjau piešti nuo snukučio“…

(G. Dabrišius „Niekieno snukutis“)

 Prienų krašto muziejuje balandžio 16 dieną vyko poeto, mūsų krašto senbuvio, kaip pats save pristato, poeto Gintauto Dabrišiaus knygos „Upė Jekaterinai“ sutiktuvės“.

Besirenkant į muziejų dabrišiškos poezijos gerbėjams, klausiau poeto, kodėl jo kūryboje labai dažni personažai būtent „lapė“ ir „upė“, ir apskritai, kas jie tokie? Eilėraštyje „Trečias Birštono laiškas“

Gintautas teigia, kad „lapė daug ką gali/… – Kai pašauks mylinti lapės širdis,/ Prisiminsi, ko niekas nemokė-/ Vandeniu bėgsi“. Ir pasakoja  jis man keistą istoriją, matyt, tikrą. Sako, kad kiekvienas miestas turi savo simbolį. Kartą niūrų, žvarbų vakarą Gintas vaikščiojo po Birštoną ir pagavo lapę. Iškart pasijuto jie abu lyg broliai. Pamanė, kad lapė galėtų būti simboliu – būtent savo meile visiems – į Birštoną juk suvažiuoja įvairiausių tautybių žmonių. O visos tautos lapę, pasak, Ginto, panašiai suprastų. Stovėt ji turi pakelta nuo žemės, ir ne vandeny, ir ne krante, kad antys už uodegos netampytų. Valtyj sėdi lapė, pvz. už „Tulpės“ sanatorijos“, o jos rankutė ištiesta į tą tašką, iš kurio ateina žmonės. Lapė tarsi klausia: „Ką tu man duosi?“ Gintas tikina, kad jei ką pats pajusi, tai ir iš jos gausi mainais slaptų vilčių išsipildymo. „Birštone pagavau dviejų knygų sielą, o trečias – laiškas, yra ir pirmi du, bet tie ne apie lapę“… – sako poetas.

Literatūrinę popietę vedusi vyr. muziejininkė Anelė Razmislavičienė sveikino susirinkusius dabrišiškos poezijos mylėtojus, o poetą pristatė jo eilių žodžiais: „Kaip atsistojo 1982 metais vienplaukis prie plento, tai taip ir žiūri, kur jam reikia ir kaip jam reikia, ir iki šiol joja vienas“. Naujai knygai recenzijas parašė knygos sutiktuvių viešnia literatūrologė Gintarė Bernotienė ir, pasak Anelės, „mūsų krašto literatūrologė, mokytoja Anarsija Adamonienė“. Mokytoja, kaip visada, mintinai ir įspūdingai paskaitė ilgą G. Dabrišiaus eilių pynę.

„Man atrodo, kad ši knyga apie laiką. Juk ateinam akimirkai“, – sakė A. Adamonienė. – Stengiamės suprasti, kas per paslaptis, kas per lapė yra tas laikas. Mes esam visi gamtos vaikai. Esam amžini ir nemirtingi. Kiekvienas Gintauto eiles priimam kaip savo biografiją“.

„Apie tai, kaip papasakoti Gintautą Dabrišių“ kalbėjo recenzijos autorė G. Bernotienė, plačiau apžvelgusi poeto kūrybą ir asmenybę: „Poezija pribloškia keliasluoksniu paprastumu. Ne kiekvienam duota būtent šitaip pateikti eiles, užvesti ant to žaidimo bangos. Poezija – iš didelio nepasakymo, iš didelės tylos“. Ji pabrėžė linksmą poeto būdą, kai, pvz., jis „išdykauja“: nauja knyga pavadinta „Upė Jekaterinai“, o joje nėra nė vieno eilėraščio apie jokią Jekateriną.

G. Dabrišius skaitė savo eiles ir klausė: „Ar kas pajutot, ką reiškia durų rankena šitam eilėraštyje?“ („Niekieno snukutis“).

„Padedu taškutį, atrodo – lapė, – pasakoja. – Atrodo vedžiosiu ją nuo nosies iki uodegos, o ima ir pavirsta ji į žvaigždę… Juk tarpai tarp žvaigždžių ir yra dangaus kūnas. Čia jums paaiškinau, ką galvojau rašydamas šį eilėraštį arba negalvojau“. Pasiginčija poetas ir su renginio vedėja: „Geriau senbuviu tiktų vadint, koks aš čia kraštietis? Kraštiečiai tie, kurie išvažiuoja ir sugrįžta“. Ir išlieka poetas iki popietės pabaigos paslaptingas, net paklaustas apie Jekateriną, nieko nepasakoja…

G. Dabrišių sveikino ir jam dėkojo kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė R. Zdanevičienė: „Ačiū, kad suteikei laisvę… Seksiu lapę nuo nosies iki uodegos, ir jos visą kelią pažiūrėsiu“.

Rasa dėkojo, kad ir ją poetas paskatino rašyti vieno renginio ant Pašlavančio piliakalnio metu, ir paskaitė eilėraštį iš naujos knygos „Tetos“. G. Dabrišių sveikino Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos atstovės V. Paulauskienė ir D. Petkevičienė, kolektyvo vardu – muziejaus direktorė L. Batutienė. Ji perdavė poetui G. Dabrišiui Seimo nario A. Palionio sveikinimą Kultūros dienos proga.

Pakilią nuotaiką popietės metu dovanojo Šilavoto pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja L. Sarnickienė, atlikdama dainas pagal G. Dabrišiaus ir D. Kajoko eiles. O pats Gintautas savo knygos sutiktuvių popietėje buvo filosofiškai susimąstęs: gal apie dvigubą lapę, kuri „niekada neturėjo maišelio“ ar upes, kurių „buvo daugiau nei moterų“, gal klausė savęs:

„Kas už obelis sode svarbiau –

Tas sodas,

Per kurį aš bėgau“…

Palma Pugačiauskaitė