Gyvenimas atsinaujina, bet tradicijos neišnyks

Kas pavasarį, pirmąjį pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, kai nubudusi gamta jau ragina pamiršti žiemos užduotis ir ruoštis laukų darbams, katalikų pasaulis švenčia Velykas – Prisikėlimo šventę. Mes, kompiuterizacijos ir globalizacijos eros gyventojai, nebesekame gamtos ritmo, ciklų, todėl ir šv. Velykos mums nebėra tokios, kokias švęsdavo mūsų protėviai. Mažiau dvasingumo… Ir pyragai nebe tokie skanūs, ir margučiai – nebe stebuklas…

Šias nūdienos realijas pripažįsta ir pašnekovai – šešių vaikų šeimoje užaugę šilavotiškiai Antanina Mikučiauskaitė ir Jonas Mikučiauskas. Tačiau, jų manymu, būtina laikytis tradicijų, jas perduoti jaunajai kartai. Sesuo ir brolis gyvena šalia – Antanina tėviškėje, o Jonas – gretimame name. Tad ir šventes iki šiol švenčia kartu, ir kartu sutiko pasikalbėti.

Velykų laukimas prasidėdavo nuo Užgavėnių
– Seniau, gal daugumai ir dabar, didžiausios šventės būdavo dvi – Kalėdos ir Velykos. Mūsų vaikystėje, kai pramogų buvo mažai, jų laukimas prasidėdavo prieš kelias savaites, – prisiminimais dalijasi sesuo ir brolis. – Velykų laukdavome jau nuo Užgavėnių.
Iki Verbų sekmadienio būdavo užbaigiami verpimai, audimai ir kiti darbai troboje, o Didžioji savaitė prasidėdavo namų valymu.

Didysis Tridienis
Ketvirtadienį, baigus tvarkytis, vakare visi eidavo į bažnyčią. Po šio vakaro šv. Mišių iki Velykų nutildavo bažnyčios varpai ir vargonai.
– Mums, mažiems, tai būdavo puiki proga prieš pamaldas ir po jų susitikti su draugais, nes tėvai, kitaip nei dabartiniai, neleisdavo dažnai pas draugus bėgioti, – prisimena Jonas. – O kad šios Mišios yra susijusios su Paskutine Kristaus vakariene ir kančia, sužinojau daug vėliau.
Didįjį penktadienį visi laikydavosi griežto pasninko, nuo kurio atleisdavo tik mažus, senus ir ligotus. Antanina su Jonu prisimena, kad jų mama pasninkaudavo visas tris dienas, o močiutė – tas dienas visiškai nevalgydavo – laikydavosi „sauso“ pasninko.
Šeštadienį būdavo marginami kiaušiniai, kepami mieliniai pyragai, verdama šaltiena.
Didžiojo šeštadienio vakarą bažnyčios šventoriuje kūrendavosi šventos ugnies laužas, nuo jo užsidegę kas kokius išmano deglus – vieni kempines, kiti į gniutulą susuktus skudurus – nešdavo namo. Tą vakarą bažnyčioje būdavo šventinamas ir vanduo.
– Ugnies parsinešti eidavo vyrai, vandens – moterys, tačiau, jei namuose būdavo paauglių, tai būdavo jų pareiga, – sakė Antanina.
Moteris pasakojo, kad „mamos augime“ naktį iš šeštadienio į sekmadienį bažnyčioje budėdavo žmonės, daugiausia būdavo jaunimo. O kur jaunimas, ten ir be šposų neapsieidavo.

Prisikėlimas
Velykų dieną šv. Mišios bažnyčiose prasidėdavo labai anksti. Dar anksčiau keldavosi šeimininkė – juk reikia ir gyvulius apeiti, ir puodus užkaisti, kad, kol visi grįš iš bažnyčios, spėtų išvirti karka su kopūstais. Namie likdavo tik tie, kas nepajėgdavo į bažnyčią nueiti arba maži vaikai ir juos prižiūrintys.
– Ankstų sekmadienio rytą pulkais iš visų pusių žmonės traukdavo į bažnyčią. Nors Šilavoto parapija nėra didelė, bet žmonės vos tilpdavo bažnyčioje, – prisimena Jonas.
Pasveikinus prisikėlusį Kristų, bažnyčios šventoriuje pasisveikinus su giminėmis ir pažįstamais, visi skubėdavo namo.

Svarbiausi – margučiai
Ant šventinio stalo būdavo šaltienos, rūkytos mėsos, mielinių pyragų, sviesto, sūrio, raugintų kopūstų ir agurkų, ką tik iššutintos karkos su kopūstais ir, svarbiausia, margučių. Šių vaišių visi labai laukdavo, nes Gavėnios maistas būdavo kuklus – pieno nebūdavo, nes karvės dar neapsiveršiavusios, mėsą, kai nedirbama sunkių lauko darbų, taupydavo.
– Kiaušiniams marginti mes nei pirktinių, nei augalinių dažų nenaudodavome – margindavome virdami svogūnų lukštuose, kartais kiaušinius dar į spalvotus skudurėlius įvyniodavome. Vėliau kai kuriuos kiaušinius skutinėdavo – aštriu peiliuku visokius raštus išraižydavo, – pasakojo Antanina.
Todėl ir Velykų pusryčiai prasidėdavo nuo margučio. Prieš valgant, vykdavo margučių daužymo varžybos. Visi stengdavosi išsirinkti tvirčiausią kiaušinį, kad, smailuoju galu daužant į porininko kiaušinį, savas liktų sveikas. Manoma, kad tas, kuris nugalėdavo – „sudaužydavo“ visų kitų prie stalo sėdėjusių margučius, visus metus bus sveikas, turtingas ir laimingas.
Po sočių pusryčių visi eidavo pamiegoti, nes šeštadienį vėlai guldavosi, sekmadienį – anksti keldavosi. Pirmąją Velykų dieną nei patys kur eidavo ar važiuodavo, nei svečių sulaukdavo.
Antrąją dieną svečiuodavosi pas kaimynus ar pas gimines, vaikai, susirinkę į būrį, kiaušinius ridendavo. Einant į svečius, nešdavosi vaišių – margučių, sūrio, rūkytos mėsos.
– Keli vyrai prie stalo pusbutelaitį išgerdavo, ir gana būdavo, – prisimena šilavotiškiai.
Trečioji Velykų diena būdavo vadinama Ledų diena. Ją, anot pašnekovų, švęsdavo tik tada, jei laukų darbai dar nebūdavo prasidėję. Vyrai išlenkdavo po stikliuką „nuo ledų“ – kad kruša laukų neišguldytų.

Velykos buvo švenčiamos visais laikais
– Velykas žmonės slapta ir atviriau švęsdavo ir sovietmečiu, nors būdavo draudžiama. Tik šventė tęsdavosi vos vieną dieną, nes pirmadienis būdavo darbo diena. Į kraują įaugusių tradicijų taip lengvai neištrinsi, – kalbėjo Jonas.
Jis prisimena, kad dar mokantis vidurinėje mokykloje jaunimas tądien slapta suorganizuodavo šokius, kurių nerengdavo per Gavėnią.
– Dabar stalai lūžta nuo įvairiausių valgių ir gėrimų, bet trūksta dvasingumo. Nors smagu, kad mūsų šeima išlaikė tradicijas ir per didžiąsias šventes iš įvairių kraštų didelis būrys giminaičių susirenka tėviškėje. Tik nepatinka, kad viską stengiamasi daryti greitai – parduotuvėje perkame pyragus, kiaušinius lipdukais apklijuojame, – sakė Antanina.
Pašnekovai sakė tikintys, kad Velykų tradicijos bus išsaugotos ir ateities kartų, kad žmonės atsigręš į savo šaknis, savo papročius.
Laima Duoblienė