Diskusija dėl baltos vėliavos

Nepaprastai įdomu stebėti ES ir JAV ne juokais įsismarkavusią diskusiją apie tai, ar politikai, ieškodami apynasrių eilinį poimperinio sindromo paūmėjimą patyrusiai Rusijai, turi paisyti savo šalių verslo interesų. Ypač tų Vakarų kompanijų, kurios per ketvirtį amžiaus (kada Rusija buvo laikoma besivystančia demokratinės orientacijos šalimi, tampoma tam tikrų pereinamojo laikotarpio recidyvų) ten investavo milijardus eurų ir dolerių. Lietuvoje prie tokių debatų esame įpratę, nuo pat šnipštu pasibaigusios 1992-1993 m. tuometinio užsienio reikalų ministro Povilo Gylio paskelbtos „užsienio politikos ekonomizavimo“ doktrinos. Senosios Europos šalių viešojoje erdvėje – tai naujas reiškinys.
Vokietijoje kanclerė Angela Merkel viešai auklėjo Joe Kaeserį – šalies pramonės giganto ir neabejotino pasididžiavimo „Siemens“ vadovą – dėl jo kelionės į Maskvą. Ponas Kaeseris Kremliuje aplankė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną tuo metu, kada Europa ir JAV dar neatsitokėjusios dėl Krymo aneksijos sukelto šoko, sunkiai gimdė sankcijas rusų valdžiažmogiams. „Siemens“ vadovas aiškinosi, esą kelionė buvusi seniau suplanuota ir jos atšaukti nebuvo įmanoma dėl kompanijos interesų Rusijoje. TV kanalo „ZDF“ pakalbintas vos išlipęs iš lėktuvo, p. Kaeseris tvirtino, kad po susitikimo su p. Putinu jaučiasi ramesnis, kad „trumpalaikiai sukrėtimai“ „Siemens“ padėties Rusijoje nepakeis.
Dienraštis „Die Welt“ ta proga surengė apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo kitų Vokietijos verslo žvaigždžių – „Adidas“, „Thyssen-Krupp“, „Deutsche Post“ – vyriausieji vadybininkai, kurie kritikavo prieš Rusiją nukreiptas JAV bei ES sankcijas, taip pat Vokietijos kanclerės pareiškimus, esą Vokietijai reiktų perorientuoti savo energijos išteklių importo šaltinius, nes dabartinė šalies energetinė priklausomybė yra perteklinė. Vokiečių verslo lyderiams nepatinka Vakarų parama Ukrainai ir „įžeidinėjimai, skirti Rusijai“. Jų nuomone, problema yra ta, kad JAV ir sąjungininkai Europoje įsipainiojo į problemas ten, kur kiti globalios politikos žaidėjai (turėta galvoje Rusija) turi „gyvybiškai svarbių interesų“.
Dalies Vokietijos ir kitų šalių verslininkų ir pramonininkų požiūris į Rusiją nėra koks nors kategoriškai nemoralus. Akivaizdu, kad bent jau dalį kaltės dėl to, kad Vakaruose (Europoje – labiau, JAV – mažiau) šiandien siūloma aukoti Ukrainą ir tarptautinio bedrabūvio normas ramybės vardan, turi prisiimti politikos lyderiai. Prieš du dešimtmečius jie kvietė investuoti į Rusiją, kurti „naują pasaulį“. Pavyzdžiui, pernai ES energetikos reikalų komisaras Guentheris Oettingeris ir Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas pasirašė bendrą dokumentą (juridiškai jis nė vienos pusės neįpareigoja, tačiau nubrėžia tam tikras bendradarbiavimo gaires), kuris numato, kad vienas dvišalių ES ir Rusijos bendradarbiavimo tikslų yra ne tik integruota rinka, bet ir bendra išteklių perdavimo infrastruktūra. Dabar politikai sako, kad neprošal susilaikyti.
Kita vertus, neabejotina ir tai, kad investicijos į Rusiją ir verslas toje šalyje reiškia kišti pinigus į šalį, kuri įeina į labiausiai korumpuotų šalių dvidešimtuką. Vokietijos, Prancūzijos, kitų šalių, net Švedijos kompanijos („Siemens“, „Daimler Benz“, „IKEA“ ir kt.) Rusijoje spėjo pasižymėti papirkinėdamos godžius tos šalies valdininkus ne vieną, ne du ir ne dešimt sykių. Tai tapo sistema. Sumokėjęs kyšį, Rusijoje gali parduoti bet ką arba beveik bet ką. O nesumokėjęs nieko, vargu ar išvis ko nors gali tikėtis. Tai reiškia, kad daug mažesnę reikšmę turi siūlomos produkcijos inovatyvumas, kokybė ir konkurencingumas. Prekyba korumpuotoje rinkoje reikalauja ne geriausios verslo praktikos ir aukščiausios produkcijos kokybės, o visai kitų dalykų. Todėl kyla klausimas – kaip orientacija į Rusijos rinką gali ilgainiui paveikti Europos kompanijų konkurencingumą globalesniu požiūriu?
Ar dėl to verta kelti baltą vėliavą, kaip sako kai kurie Lietuvos verslininkai?
Sergejus Gurijevas, pernai į Paryžių dėl politinio persekiojimo emigravęs rusų ekonomistas ir buvęs Aukštosios ekonomikos mokyklos rektorius, ta proga greičiausiai sakytų, kad p. Putinas vokiečių pramonininkams paplotų per petį. Londone skaitytoje paskaitoje Sičio verslininkams p. Gurijevas tvirtino, kad tos sankcijos, kurias JAV ir ES paskelbė Rusijai, vargiai išgąsdins p. Putiną. „Rusijos vadovybė reaguoja tik į tokius veiksmus, kurie atneša žalos ne tik Rusijai, bet ir JAV ar ES ekonomikai, taip pat mažina sankcijas paskelbusių populiarumo reitingus. Kuo mažiau Vakaruose bus paisoma savų interesų siekiant žalos Rusijai, tuo rimčiau Maskvoje bus reaguojama į signalus, kurie yra jai siunčiami“, – dienraštis „Financial Times“ cituoja iš pirmo žvilgsnio paradoksalią p. Gurijevo mintį. Kurią galėtume suprasti, esą p. Putinas Vakarų poziciją suvoktų kaip nebejuokingą tik tuo atveju, jeigu pajustų, kad JAV ir ES dėl Krymo ar visos Ukrainos problemų yra pasiryžusios patirti ekonominių praradimų.
Ko gero, čia svarbi ne tik Ukraina, jos ateitis, bet ir daug daugiau visiems europiečiams svarbių dalykų, kuriuos šiandien dar nelengva įžvelgti.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas