„Visada išlikti savimi“…

Kai atvykau į Balbieriškį pas mokytoją Elvyrą Kalinkevičienę, ji jau nešė ant stalo savo paruoštus įdomius patiekalus ir pasakojo apie teigiamas šio ryto emocijas. Sako, kad ji – vyturys, stebi saulę nuo ankstyvo ryto – bus graži diena, įsijungusi kompiuterį rado laišką su giliomis mintimis nuo kurso draugo, facebooke susidraugavusi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatare Nijole Oželyte, su kuria taip pat maloniai pabendrauja.

Mokytoja šypsosi, kad jos ir gimimo metų data teigiama, su keturiais devynetais. Ji gimė 1939 09 29 Mielaišupio kaime, Prienų rajone, Kazio ir Antaninos Paplauskų šeimoje, kurioje augo penkios sesės ir du broliai. Vienas brolis mirė mažas, kitas vos sulaukęs 28 metų.

Baigusi Pašlavančio pradinę mokyklą, mergaitė mokėsi Šilavoto septynmetėje. Kai lauke šilta, visa vaikų kompanija eidavo savo keliais: pro Deltuvynę ar per Žarstą. O kai šalta, orai labiau pabjurdavo, gyvendavo Šilavoto Davatkyne pas davatkėlę Simaniukę. Mokytoja Elvyra pernai suorganizavo draugams ekskursiją į Davatkyną, parodė ten mažą kambarėlį, kuriame sutilpdavo keturios mergaitės. Kai būdavo dideli šalčiai, papildomai priglausdavo dar dvi. Miegodavo ir ant pečiaus, ir ant priciuko. Namuose teko dirbti ir ūkio darbus: imti rugius, linus brukti, daržus ravėti, šieną grėbti. Tėvelis parsinešdavo karnų, jas nulupdavo ir pindavo įvairiausių dydžių ragažiukes. Darydavo ir grėbliukus su 8, 10, 12 dantukų. Juos sesės rinkosi pagal amžių. Pati mažiausia turėjo išravėti darželį. Anksti, kaip sako, pati per save, išmoko siuvinėt, megzt, nert. Rodo išsaugotą lininę suknelę, daugybę lininių rankdarbių, kuriuos puošia gintariniai karoliukai.

Baigusi Prienų vidurinę mokyklą, Elvyra važiavo į sostinę stoti mokytis į VVPI biologijos – chemijos specialybę: „Iš kaimo išvažiavau anksti šeštadienį, Vilniuje nieko nežinodama. Pasirodo, vyko Dainų šventė, ir institutas dirbo tik iki 12 valandos. Nespėjau. Buvo nejauku. Einu Gorkio gatve ir galvoju, kad tik neįstočiau. Katedros aikštėje sutikau šokėjus iš Prienų. Su jais ir gyvenau dvi paras, o pirmadienį pridaviau dokumentus. Važiuoju Vilniaus autobusu namo ir girdžiu, kaip mane aptarinėja pora vyrų, neva, matyt, studentė, namo grįžtanti. Išlipo jie kažkur prie Stakliškių. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas jų buvo būsimas fizikos astronomijos dėstytojas Vincas Kaminskas, kilęs iš Tauriekų. Tais metais likimas man buvo „palankus“ – neįstojau. Reikėjo padirbti kolūkyje. Vienerius mokslo metus teko pabūti „studente“ tarp kaimo bernų. Po metų vėl stojau į biologiją – chemiją, ir neįstojau. Žiūriu skelbimų lentoje pranešimas, kad renkamos papildomos grupės į fizikos ir fizinio lavinimo specialybes. Svarstau: fizinis – nemoku plaukt, fizika – visas gamtos grožis, ir reikia išlaikyt dar matematikos egzaminą. Įstojau į fizikos ir gamybos pagrindų specialybę. Su drauge Pranute iš Prienų apsigyvenom pas labai gerą moterį, mokytoją, netoli Petro ir Povilo bažnyčios. Kai sakydavau, kad sunku mokytis, mokytoja vis mokė: „Taigi ir įstojai tam, kad išmoktum“. Trejus metus gyvenau bendrabutyje, tik ten gali pajusti tikrą studentiško gyvenimo skonį, sugebėjimą gyventi bendrijoje. O kiek išdaigų, kiek nepamirštamų akimirkų“…

Labai šiltai E. Kalinkevičienė pasakoja apie kurso draugus ir dėstytojus. „Kursas buvo labai draugiškas, organizavome susitikimus po 45 baigimo metų, šiemet 50 metų baigimo jubiliejų“, – džiaugiasi išsaugota ir laiko patikrinta draugyste.

„Papasakosiu, kaip kartą Balbieriškį garsinau, – tęsia pasakojimą. – Dirbau Balbieriškio vidurinėje ir vaikams dažnai organizuodavau ekskursijas. Tą dieną atvažiavom pažiūrėti „Gulbių ežero“. Bėgu prie kasų, o ten sako, kad bilietai paimti. Lekiu laiptais aukštyn pas administratorę. Pasirodo, įvyko klaida rezervuojant bilietus, nes atvažiavo ir Balbieriškio profesinės mokyklos vaikai. Aš vis tiek nenusileidžiu ir reikalauju, kad ir mano vaikai gautų bilietus. O ten man sako: „Oi, net dvi grupės iš tokio Balbieriškio“. Tada aš garsiai padainavau: „Gali nežinoti Paryžiaus, Berlyno/ Balbieriškį, jei lietuvis esi, žinoti privalai“. Visi linksmai pasijuokė, bet mano vaikai pamatė „Gulbių ežerą“.

Kai baigiau institutą, gavau paskyrimą į Jiezno vidurinę mokyklą. Stažinę praktiką atlikau Jiezno vidurinėje, nors buvau paskirta į Balbieriškį, bet tuometis Švietimo skyriaus vedėjas A. Micka paprašė, ir sutikau. Atvažiavus iškart gavau vest pamoką vienuoliktokams. Jiezne dirbau 2,5 metų. Tuo metu ši mokykla buvo atraminė mokykla Lietuvoje, aprūpinta priemonėmis, palaikė ryšius su kitomis Lietuvos mokyklomis. Papildomai gavau dar šokių ratelį ir dvejus metus mokiau vaikus šokti. Smagiai mums visiems grodavo A. Bernatavičius. Po vienerių darbo metų šeimą palietė skaudi netektis. Staiga mirė mūsų mylimas užtarėjas, guodėjas, o tėvelių užvadėlis broliukas Juozas. Gyvenimas tarsi sustojo, iš naujo reikėjo pažvelgti į šį labai skaudų pokytį. Norėjosi būti arčiau tėvų, jiems reikėjo paguodos. Po vienerių darbo metų jau pasipylė skundai A. Mickai, neva aš per daug draugiška su vyresniųjų klasių mokiniais. O aš tikrai kartu su jais eidavau slidinėti su pačiūžom, į kiną irgi kartu, o jei šokiuose budėdavau, tai ir pašokdavau“. A. Micka Elvyrą padrąsino, pasakė: „ dirbkite, šokite, draugaukite su mokiniais, mums tokių mokytojų ir reikia“. „Esu gavusi ir žydinčios obels šakelę dovanų, ir tulpių, nuskintų iš pačių mokytojų darželių. Po metų A. Micką pavadavęs Petras Beitnaras pasiūlė man direktoriauti Pakuonio, Užuguosčio arba N. Ūtos mokyklose. Pagalvojau, kad tai – siaubas, ir atsisakiau. Kad sugebėčiau vadovauti, matyt, sprendė iš mano tvirto charakterio, neturėjau baimės pasiginčyti ar nenusileisti, savo nuomonę sugebėdavau apginti. Būdama komjaunimo sekretore, per direkcinį kartą net liniuotę nulaužiau, gindama draugus, o tai nelabai patiko vadovams. Taip, gavusi pirmą darbo krikštą, pagalvojau – būtų įdomiau, kur dirbtų jaunesni mokytojai. Vasarą išvažiavau į kursus. Grįžusi tuometei direktorei A.Bičkauskienei pasakiau: „Nenorėčiau, kad gautas žinias tektų pritaikyti Jiezne“. Bet kaip tik tuo metu iš darbo Balbieriškyje išėjo mano kurso draugė, ir aš pradėjau dirbti Balbieriškio vidurinėje mokykloje 1965 metais“. Papasakojusi apie darbą Jiezne, mokytoja Elvyra paskelbia pokalbio pertrauką. Jos metu vaišina sveikuoliškais patiekalais: užtepėle iš avokado, varškės ir česnako, sočiu desertu iš tris valandas mirkytų grikių, sezamo, saulėgrąžų sėklų, smulkintų riešutų, imbiero ir alyvuogių aliejaus. Besivaišinant pokalbis pakrypsta kita linkme.

Su savo būsimu vyru Antanu Kalinkevičium, kilusiu iš Pakuonio, moteris susipažino tėviškėje. Jis buvo baigęs Žemės ūkio technikumą ir atėjęs dirbti į kolūkį. Elvyra – trečio kurso studentė. Kartą ji ėjo namo basa vieškeliu, grįžusi po astronomijos egzamino. Žiūri, kad priešais ją ateina nematytas vyriškis. Praėję vienas pro kitą, grįžtelėjo vienu kartu, pasižiūrėjo vienas į kitą ir, nieko nesakę, nuėjo kiekvienas į savo pusę. Pasirodo, tai ir buvo naujasis zootechnikas Antanas. Draugystė užsimezgė kaimo šokiuose. Vėliau Antanas aplankė studentę Vilniuje, o rudenėlį pašaukė jį į armiją. Laiškai, grįžimas atostogų, ir vėl laiškai, kuriuose primindavo, kad saugoja draugės ramybę. O įdomus studentiškas gyvenimas tęsėsi, graži studentė iš kaimo turėjo ir Vilniuje gerbėjų, kurie jai nebuvo abejingi, bet kai Antanas grįžo iš armijos, po metų draugystės, 1966 metais Elvyra ištekėjo už jo. Antanas įsidarbino Balbieriškio kolūkyje. Čia gimė sūnus Audrius, čia pasistatė namą. Tėvai dirbo, Audrius mokėsi ir, baigęs vidurinę, išėjo armijon, tarnavo Drezdene. Grįžęs studijavo VPU bendratechnines disciplinas, susidraugavo su miela simpatiška dzūkute Aušra, fizike, ir po dvejų metų susikūrė studentiška šeima. Užaugo dvi dukrytės: Agnutė – odontologė ir Gretutė, Anglijoje studijuojanti interjero dizainą. Audrius dirba UAB „Berlin Chemie Menarini Baltik“ sandėlio vedėju, Aušra – LEU sveikatos ugdymo katedros vedėja ir neakivaizdinio mokymo koordinatore. Seneliai džiaugėsi sūnumi, marčia, mielom, protingom anūkėm. Tačiau gyvenimo ratas apsisuko: 1996 metais po sunkios ligos mirė vyras, ir Elvyra liko viena savo nameliuose. Viena, bet ne vieniša. Ji liko nuoširdi, bendraujanti: nepamiršta senų draugų, susiranda ir naujų. Labai neseniai moteris susirado tą žmogų, taip pat sukūrusį gražią šeimą, su kuriuo ji susipažino studijuodama. Tiesiog – tuomet buvo labai nuoširdi, graži draugystė. Ieškoti jaunystės pėdų po daugybės metų jie leidosi miesto autobusu, prieš tai pabendravę restorane, apie savo sukurtus gyvenimus pasipasakoję. Nuvežė gėlių ant bendrų pažįstamų kapų. Užsuko į tą gatvę, kurioje gyventa. Ieškojo namo, bet visur naujos statybos – neberado. Tačiau svarbiausia – išsaugota draugystė, kaip toje Elvyros mylimoje dainoje: „Juk turėjai ateit/…Pagelto laiškai/ Ir berželiai į beržus užaugo/ Sapnuose lankai, užaugo vaikai/… Tavo juoką lyg paslaptį saugau/…Tavo juoką lyg priesaiką saugau“…

Balbieriškio vidurinėje, vėliau pagrindinėje mokykloje fizikos – astronomijos mokytoja eksperte E. Kalinkevičienė dirbo 45 metus, išleido penkias abiturientų laidas, vieną – dešimtokų. Ji buvo pirmoji mokytoja – ekspertė rajone. Visi jos vaikai rašė klasės metraštį. Dabar jie – mokytojos namuose, jos darbo kambaryje, tarsi muziejuje saugomi. „Visi vaikai buvo geri, o klasė – tai užnugaris. Jie juk supranta, kai blogai, kai gerai“, – teigia mokytoja ir sako, kad svajoja susikviesti į namus vietinius fizikus, buvusius mokinius ir jiems surengti metodinį pasitarimą. „Sukauptus metraščius, daugybę nuotraukų, kompaktus jiems ir atiduosiu, kai ruošiuosi mirt. Viską esu apskaičiavus“, – šypsosi. Prisiminimais sugrįžta į mokyklą: „Visada sakiau, kad mano vaikai išeis iš mokyklos matę ir operą, ir baletą, kiek tik galėsiu jiems jų parodyti, – mena, kiek muziejų, teatrų, operų, operečių, baletų matyta. Prieš vykstant, pvz., į operą, susiderina su muzikos mokytoju, kad šis vaikams daugiau paaiškintų. Labai džiaugėsi visi kartą anksčiau nuvažiavę į baletą „Romeo ir Džiuljeta“ ir išklausę muzikologo Viktoro Gerulaičio paskaitą. „Dabar, kai išgirstu, kad veža vaikus į „Akropolį“, verkt norisi“, – sako. Ir prisimena, kaip kolūkių laikais Balbieriškyje ji sugalvojo vietoj darbo ir poilsio stovyklos su vaikais ravėti runkelių normas ir taip užsidirbti. Už gautus rublius vaikai aplankė Brestą, Leningradą, Maskvą, o kas likdavo – visi po lygiai pasidalindavo. Mokytoja sako, kad ne kartą sulaukusi įvairių apkalbų, bet dėmesio nekreipdavo, o dirbo taip, kaip jai atrodė bus geriau vaikams. Vaikai labai mėgo astronomiją, ypač lankytis Planetariume, stebėti dangų, užtemimus. O pati mokytoja niekada, sako, nemėgus popierizmo, planų ruošimo. „Auklėjau balbieriškiečių tėvus, vaikus, anūkus, – džiaugiasi. – Jei apsisuktų ratas, ir reiktų rinktis – vėl pasirinkčiau mokytojo darbą“. Lietuvoje fizikos mokytojais dirba 14 mokytojos mokinių. Mūsų rajone šeši: D. Skaudickienė, V. Mekionytė, V. Petraška, R. Žvirblienė, D. Šukevičienė, G. Tarvydienė. E. Kalinkevičienės sesuo Nijolė Šeškuvienė taip pat fizikos mokytoja. Sūnus Audrius ir marti Aušra studijavo VPU.

Apie mokytoją ekspertę Elvyrą Kalinkevičienę enciklopedinėse knygose „Kas yra kas Lietuvoje 2000“, „Kas yra kas Kauno apskrityje 1999“, ir šviesaus atminimo J. Palionio sumanytos knygos ŽMONĖS ir DARBAI Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai I ir II tomuose. Pati E. Kalinkevičienė yra trijų knygų mokiniams bendraautorė. Tai: „Kokybiniai fizikos uždaviniai XI –XII klasei“, „Kokybiniai mechanikos uždaviniai“, „Kokybinės fizikos užduotys XI – XII klasėms“.

Mokytoja sukūrė sustiprinto mokymo programas 9 – 10 klasėms. Skaitė pranešimus Respublikos mokytojų konferencijose, sukūrė „Paslapčių skryneles“, skirtas temoms „Šilumos perdavimo būdai. Vidinės energijos kitimas“, „Molekulinės kinetinės teorijos pagrindai“, Kūnų įelektrinimas“, „Optiniai reiškiniai“ apibendrinti. 1994 metais ji dalyvavo APPLE kursuose ir daugelyje kitų seminarų. Ilgus metus buvo Lietuvos fizikų asociacijos pirmininke. Tuo metu drauge su Lietuvos fizikais apkeliavo daug šalių: Austriją, Italiją, Slovėniją, Vengriją. Asmeniškai sau su draugais pabuvojo Čekijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, o buvusi Tarybų Sąjunga išmaišyta vos ne visa. Su auklėtiniais išvažinėta visa Lietuva: Aukštaitija, Dzūkija, Žemaitija, Suvalkija. Kaip teigia mokytoja, galbūt galėjo per ilgus darbo metus ir daugiau dėmesio bei įvertinimo sulaukti iš rajono valdžios, bet gyvenimas nuo to negražus netampa. Kol kalbamės su mokytoja, ją ne kartą pabendrauti skype kviečia kurso draugai ir draugės, o artimiausia kaimynė Albinutė ateina su cepelinais. E. Kalinkevičienė, jau aštuonerius metus – našlė. Moteris sako, kad kai ilgu pasidaro, dažnai sugrįžta į vaikystę, į pradžių pradžią – atminty iškyla basakojės vaikystės vaizdai, kai brenda per rasą, kur brydė didesnė, o ir su klumpėmis vaikščioti juk smagu buvę. Šiuo metu ypač džiugina bendravimas su sūnumi, jo šeima, giminėmis, ir išsaugota ilgalaikė draugystė su klasės, kurso draugais, auklėtiniais. Mokytoja stengiasi nepraleisti ir nė vieno kultūrinio renginio Prienuose. Rodo nuotrauką su jai brangiu mūsų žemės poetu Justinu Marcinkevičium, kai po susitikimo rašo jai autografą ant savo knygos. O ant savo gyvenimo knygos ji užrašytų tokią sentenciją – „Visada išlikti savimi“…

Palma Pugačiauskaitė