Mes, dėl kurių Europa kartais apgailestauja

Stebėti Rusiją nurautu stogu – iš aštrių pojūčių srities. Ta kiaurymė virš kolektyvinės galvos dabar kažkuo primena sprogusio Černobylio reaktoriaus vaizdą iš viršaus. Kažkas mistiško, galingo, neprognozuojamo ir velniškai pavojingo. Vyresniosios mūsų kartos panašių ekscesų yra mačiusios. Tačiau įsivaizduokime, koks siaubas šiandien yra apėmęs Europą. Visiškai neišprovokuoto konflikto metu Kremlius atsikrenkštė ir nusispjovė į tą pusę, kur, pasak prancūzų filosofo ir eseisto Andre Glucksmanno, milžiniška dalis intelektualų, politikų buvo įtikėjusi, kad Rusiją pavyks civilizuoti, jai vadovauti ir išmokyti gerų manierų.
Šiandien net labiausiai politiškai korektiški vakariečiai kalba: viskas būtų buvę kitaip, jeigu Rusija Krymo pusiasalį būtų susigrąžinusi kantraus politinio proceso tvarka. Esą buvo suprantama, kad vyraujančios nuotaikos pusiasalyje, kurio priklausomybę Rusijai užtikrino ne tik tarptautinė teisė, bet ir konkretesnis JAV, Jungtinės Karalystės ir Rusijos 1994 m. Budapešte susitarimas, yra prorusiškos. Suprask – jeigu Krymo gyventojai nepriklausomybės nuo Ukrainos ir priklausomybės Rusijai būtų siekę panašiai kaip škotai Britanijoje ar katalonai Ispanijoje, tikslą galima buvo pasiekti civilizuotu keliu.
Tuo svarstymuose nežinia ko daugiau: iliuzijų, naivumo ar veidmainystės. Jais sunkiau patikėti nei tuo, kad kada nors Rusija grąžintų Krymą Ukrainai. Viena vertus, jeigu Rusija šiandien būtų demokratinė šalis, ko gero, nebūtų nė tokio poreikio. Kita vertus, vargu, ar Vakarų šalys būtų sutikusios su dar viena valstybių sienos peržiūra – visiems užteko buvusios Jugoslavijos beigi įsivaizdavimo, kad sovietinės imperijos griūtis dar nėra pasibaigusi ir bent vienas įteisintas precedentas virstų didžiule parako statine.
O už lango – nauja tikrovė. Visiems: bendresniu požiūriu ir vakarietiškai civilizacijai, ir konkrečiai Lietuvai. Tikrovė, kurios po Lietuvos valstybingumo atstatymo dar nebuvo. Nes nuo pat 1991-ųjų rugsėjo, kada nepriklausoma Lietuva juridiškai vėl radosi pasaulio politiniame žemėlapyje, buvo gyvenama taip, tarsi Rusija yra vakarietiškos civilizacijos ir demokratinės visuomenės siekianti šalis, nepaisant nuolatinių recidyvų. Šiandien aišku, kad jokios demokratinės Rusijos nėra, kaip ir nėra jokios orientacijos į vakarietišką civilizaciją. Mūsų atveju, ko tikrai nebeliko, tai daugiau nei du dešimtmečius vyravusios „tilto tarp Rytų ir Vakarų“ oficialiai deklaruojamos ar bent neoficialiai suprantamos paradigmos. Geriausiu atveju ateityje ties mūsų rytine siena gali būti nepasitikėjimo plynė. Blogesniu net nauja geležinė uždanga su keliomis eilėmis spygliuotų vielų ir minų laukais.
Svarstymai apie Rusijos veiksmų motyvus nebeturi prasmės. Atrodo, dešimtmečio senumo buvusios Čekoslovakijos ir Čekijos a. a. prezidento Vaclavo Havelo semiotinė įžvalga apie tai, kad didžiausia Rusijos problema yra ta, kad ji nežino, kur prasideda ir kur baigiasi, buvo tiksli. Ir tai yra problema, spėliojant ateitį. Britų žurnalo „The Economist“ Maskvos biuro šefas Arkadijus Ostrovskis sako seniai nebespėliojantis ir nekreipiantis dėmesio į pono Putino motyvus aiškinančias versijas. Jis siūlo sekti tik realius veiksmus ir klausytis, ką kalba oficialūs Maskvos pareigūnai.
Žiūrint tokiu kampu yra visiškai aišku, kad Maskvos požiūris į Baltijos šalių nepriklausomybę yra dvilypis. Jeigu ten dar turima skrupulų ir pagarbos tarptautinei teisei, taip pat supratimo, kad NATO šiame pasaulyje dar kažką reiškia, Rusija nepriklausomybės argumentą gerbs. Jeigu jos veiksmus diktuos nurautas stogas – bus problemų. Ne tik dėl to, kad dabar kas antras per oficialius Rusijos TV kanalus šnekantis personažas „Vilniaus ir Klaipėdos“ priklausomybės klausimo kartojimą laiko gero politinio tono ženklu. Reikalas tas, kad atmetus vakarietišką orientaciją, Rusijoje neišvengiamai įsigali kiti ideologiniai gaivalai, pasididžiavimas jau net ne Baltijos šalių aneksija, o generolo Suvorovo žygiais per Alpes, Napoeono Bonaparto kariuomenės triuškinimu Europos širdyje ir Berlyne užsmaugtu Hitlerio režimu. „Rusiško pasaulio“ (Russkij mir) ideologijos skleidėjas Aleksandras Duginas ir jo pasekėjai yra įtikėję esantys paskutiniai tikrieji krikščionybės puoselėtojai pasaulyje, todėl Rusijos patronuojamas Bizantijos imperijos renesansas, pvz., „pederastiškajai Europai“ būtų gera išeitis. Tai atkartoja kai ką tautiško, ar ne?
Dėl Europos man kyla nerimo kitu kampu. Italų rašytojas, filosofas semiotikas Umbertas Ecas amžių sandūroje apie 20-ąjį šimtmetį yra sakęs: „Kodėl europiečiams niekada nešovė į galvą iš Stalino GULAGO gniaužtų išlaisvinti nelaimingus rusus, ukrainiečius, estus ar uzbekus? Todėl, kad, paskelbus karą visiems diktatoriams, mums būtų tekę sumokėti didžiulę kainą nekaltų žmonių krauju ir branduoline grėsme. Net ir deklaruodami idealistinius tikslus, mes visada siekėme palankiausio rezultato taikiomis priemonėmis. Tai išeitis be galimybės pralaimėti. Ypač todėl, kad galų gale pavyko sunaikinti sovietų diktatūrą nepanaudojant branduolinio ginklo. Tiesiog prireikė daugiau laiko, ir kai kas už tai nukentėjo. Dėl to apgailestaujame, tačiau mes išsaugojome šimtus milijonų gyvybių.“
Ar tie „kai kas“, kuriems reikia nukentėti, kad Europa išliktų, visada turime būti mes – Rusijos kaimynai? JAV viceprezidento Josepho Bideno pareiškimai Vilniuje šiek tiek nuramino.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas