„Dirbu tada, kai saulė nešviečia“…

Autobuse, važiuojančiame pro Stakliškes, šalia manęs prisėdo buvusi bendradarbė Laima. „Būna sutapimų“, – pamaniau ir užsiminiau jai, kad vykstu į svečius pas buvusį mūsų abiejų bendradarbį dailininką mėgėją Algimantą Palevičių. Laima patikina: „Būtinai reikia rašyt apie tokį žmogų, kuris tyliai daro didelius darbus. Ir pas mane jo paveikslas puošia didįjį kambarį. Būtent didelėj erdvėj labai gražiai žiūrisi“.

Į žmones, su kuriais gyventa po tuo pačiu „Lietuviško midaus“ dangumi, kreipsiuosi „tu“… Ir Laima, ir vėliau Algimantas pritaria, kad tuo metu mūsų visų darbas buvo kartu ir kūrybinis procesas, kurį kitiems galbūt ir sunkoka suprast. Pamenu, kaip Algimantas darbe daug savo paveikslų išdovanojo. Iškart buvo sunku suvokt: lyg loginio mąstymo pagal užimamas pareigas, o piešia, rodos, iš labai giliai savęs, kiekviena detalė tokia tikra… Vienas paveikslas puošė cecho vedėjų Elvyros Ašmantienės ir a. a. Linos Dumbliauskienės kabinetą, kitas, kuriame vaizduojamas „Žalgirio mūšis,“ – firminės parduotuvės – baro sieną. Šį paveikslą Algimantas nupiešė specialiai prieš Lenkijos Prezidento A. Kvasnevskio ir Lietuvos Prezidento A. Brazausko vizitą į Midaus gamyklą.
Kūrėjų, ir ne vieno gyvenime, pasak A. Palevičiaus, būna momentų, kai „labai gerai prakuri prieš metus pieštu paveikslu pečių“. Tą jis norėjo padaryti ir darbe – „padovanoti“ juos į katilinę. Supratusi Algimantą, Laima tada ir paprašė, kad jai padovanotų. Taip paveikslas išliko, kuriuo ji labai džiaugiasi. Kitus, išeidamas į pensiją, parsinešė namo.
Algimantas Palevičius į namus, į savo tėviškę Stakliškėse, sugrįžo 1994 metais. Dar buvo gyva jo motina Karalina. Tėtis Antanas jau buvo iškeliavęs Anapilin. Motina mirė, sulaukusi gražaus 99 metų jubiliejaus. Brolis Albinas gyvena netoliese, mamos gimtinėje, ir yra geras pagalbininkas, kai reikia paveikslus nuvežti į vieną ar kitą parodą. 1996 metais Algimantas pradėjo dirbti UAB „Lietuviškas midus“ gamykloje vyr. mechaniku. Prasitaria, kad piešė ir grįžęs iš darbo, ir šeštadieniais. „Tik sekmadieniais – gink Dieve,- ne, – sako jis. – Ypač per Mišias – meti darbus į šalį“. „O dirbu tada, kai saulė nešviečia, kai lietus lyja ir kai šalta būna… – pasakoja. – Greit kovas. Jau laikas pradėt sėt ir daiginti gėlalas. Nueit pas kaimynes kitokių rūšių sėklų parsinešt“. Pasirodo, jis ir puikus gėlininkas. Užklaustas, kodėl neperka gėlių daigų, sako, kad reikia pačiam būtinai sudaiginti. „Nederinu, ką pasėju. Gėlė prie gėlės visaip tinka. Kaip ir moterys – visos gražios“, – šypsosi Algimantas.
„Pradžių pradžia buvo dar Stakliškių vidurinėje, kokiais 1957 metais, kai su Kacilausko Simu, kuris vėliau baigė meno mokyklą, žydų škaloje darydavom dekoracijas vaidinimams mokykloje. Ant grindų pasitiesę didžiulį kartono lapą piešėm ir berželius, ir viską, ko reikėjo spektakliams. Daug kultūros buvo mokykloje“, – mena jis spektaklį „Vandens lelija“ ir kitus pastatymus pagal gražiausias pasakas. Turėjo Algimantas ir kitų pomėgių: šachmatai, stalo tenisas, bėgimas. Kai po daugelio metų apsilankė buvusioje mokykloje, direktorius Pranas Kundrotas parodė išlikusią ir išsaugotą jo nugalėtojo taurę 200 metrų bėgime. „Įdomu, kiek dabar išsaugota a. a P. Kundroto ir buvusių jo mokinių, sportininkų, atminimo“? – susimąstom abu, buvę jo mokiniai.
O aplink mus išdėstyti paveikslai sugrąžina prie kūrybos. Dauguma jų ką tik parvežti iš parodos Prienų kultūros centre, kuri buvo atidaryta Vasario 16 – tajai, Valstybės atkūrimo dienai, paminėti. Šioje parodoje Algimantas dalyvavo ne pirmą kartą. Jo darbai buvo eksponuojami ir parodose Klaipėdoje, Anykščiuose, Stakliškių kultūros centre.
„Klaipėdoje nusipirkęs kartono, medžio plaušo plokštės, pirmąjį paveikslą nutapiau 1969 metais, gyvendamas Skuode, – pasakoja Algimantas. – Tąkart šeimą išleidau prie jūros į Palangą. O pačiam kilo toks pirmas postūmis piešti Nevidanskio sukurtą Žemaičių parką, kuriame buvo gražūs tvenkiniai, daug akmenų, krūmynų ir sala. Piešiau tą salą. Tik po metų šitą paveikslą sulaužiau ir sudeginau“. Man nustebus, Algis klausia, ar aš nė karto nesuplėšiau savo rašinėjimų? „Žinoma, ir ne kartą“, – prisipažįstu. Jis sako, kad kiekvienam kuriančiajam tai yra natūralu. Apie laiką, kiek trunka nupiešti paveikslą, sako piešęs ir piešia, priklausomai kiek jo lieka nuo darbų. „Kuo ilgiau lietus lyja, tuo greičiau darbai padaromi“, – sako jis apie nūdieną. O apie praeitį pajuokauja: „Dešimt metų buvau žemaičiu, kai gyvenau Skuode, daugiau nei dešimt metų – aukštaičiu, kai gyvenau Anykščiuose. Kai į tėviškę parvažiuodavau, sakydavo, kad žemaitis, kai grįždavau į Skuodą – aukštaičiu vadino“. Prisimena Algimantas ir darbo laiką Skuode, kai reikėjo „planą padaryt“: „Tais laikais ir žmonės buvo deficitas“. Yra tekę išgirst ir pažeminimų: „Tau tik paišymai galvoj“. O apie dabartinę valdžią jis labai trumpai ištaria: „Nereikia šaipytis iš paprastų žmonių“, – ir ilgiau prityla, užsidegęs cigaretę… Taigi, nuo savo mylimo darbo Algimanto niekas neatbaidė. „Toks gyvenimo būdas“, – teigia jis. Rodo labai išraiškingą savo brolio portretą, pieštą 1975 metais. Labai trumpą laiko tarpą gyvendamas Jundeliškėse, Algimantas nupiešė paveikslą „Jundeliškių brasta“ ir dar vieną, kuriuos vėliau padovanojo, kaip ir daugumą kitų. Sako, pats nepamena, kam išdovanoti: ir Skuode, ir Anykščiuose, ir Prienuose, ir Stakliškėse.

O jei dabar visus į krūvą surinktų, tikrai būtų per 200 darbų. „Ką matau, tą ir piešiu, – pasakoja. – Miškas – tai miškas. Taigi, pamatai kartą vaizdą ir jį nešiesi su savim: ar tai laukas, kur ganos karvė, arklys, šieno kūgelis, ar upės vingis… Per save nei vienas negalim perlipt. Tą patį mišką nupiešim skirtingai, tą patį paveikslą ir matysim skirtingai. Savotiškai durnavojam juk visi“… Kai išvyksta į Kauną ar Vilnių, Algimantas užsuka į galerijas pažiūrėti į šiuolaikinių profesionalų darbus. Šypsosi, kartą matęs nupieštą lekiantį arklį, palenkus priekines kojas po savim, ko realybėj niekada nebūna – verstųsi arklys. Tačiau nežinia, ką turėjo galvoje jį tapęs dailininkas… „Kai kur matyt, kad piešta greit, labai energingi potėpiai, bet visi esam skirtingi“, – tikina jis. Atidžiai apžvelgiu išdėstytus portretus. Iš vieno jų tiesiai į mane žvelgia buvusi bendradarbė. Įspūdingai, labai šiltai nutapytas poetės, buvusios lietuvių kalbos mokytojos D. Zieniūtės portretas, kurį piešė jos knygos pristatymo proga Stakliškių mokykloje. „Štai mane gelbėjęs Raudonojo Kryžiaus traumatologas su drauge“, – rodo kitą portretą. Ir dar vieną – kuriame neįmanoma neatpažinti Vaidos Genytės ant sūpynių. Dainininkės nuotrauką Algis rado žurnale, sūpynes sugalvojo pats. Mat kai jis atvyko į Anykščius, apsigyveno Vaidos tėvų Genių bute. Nors V. Genytės matyti gyvai Algimantui neteko – jų šeima išsikėlė gyventi į kitą miestą, tačiau pamena, kad tuo laiku mergaitė jau dainavo „Sparnuotąsias sūpynes“, „Čiunga čianga“… Dabar, norėdamas ją nutapyti, surado telefoną, atsiklausė, ir sutikus nupiešė tarp sūpynių. Šis paveikslas atiteks pačiai V. Genytei po Kaune, menininkų namuose, atidarytos parodos. Joje A.Palevičius eksponuoja trylika darbų. „Labai sunku daryt moterų portretus, – pripažįsta Algimantas. – Jų švelnesni veido bruožai, kuriuos reikia išlaikyt, o vyrų – lengva“. Tik pakėlus akis – ant sienos kabo jam brangūs tėvo, mamos, žmonos portretai, ir tas paveikslas, „Žalgirio mūšį“ menantis bei mūsų su Algimantu gyvenimą tiesiog midumi…
Miela pabūti šalia žmogaus, išlikusio tokiu, koks yra: paprastu, taktišku, inteligentišku ir kartu paslaptingu. Nespėjusi pažinti per bendrus darbo metus, matyt, po šio pokalbio paliksiu jį – dar labiau neatpažintą. „Ar gali kas pažinti iki galo kūrėjo sielą“? – mąsčiau, žvelgdama, kaip sulėkęs būrys paukščių už lango lesa pakabintą taukinę. „Atvažiuok vasarą, kai sužydės mano gėlynai“, – kviečia išlydėdamas. Pastebiu lauke ant senovinio sklepo daugybę kaladžių. Jas ir puoš gėlės. Kiek toliau – praūžusios audros šiek tiek sužeistas, bet labai didžiulis, įspūdingas vienišas klevas… „Eik jau piešt“, – atsisveikindama paraginu Algimantą. Prieš pat parskrendant vieversiui saulė jau gerokai šildo: kad jis nenuskubėtų prie kitų darbų.
Palma Pugačiauskaitė