Išeisime paskui indėnus?

Dar neseniai mūsų šalies politikai Lietuvą vadino „Baltijos liūtu“, kaimynai latviai gyrėsi „Baltijos tigro“ metafora. Tačiau šiandien regisi, jog mūsų ekonominė plėtra gerokai atsilieka nuo indėnų gyvenamų JAV valstijų. Pavyzdžiui, Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) 2012 m. siekė 42 mlrd. JAV dolerių, tiek pat, kiek ir Pietų Dakotos valstijoje. Mūsų šalyje – 3 mln. gyventojų (teritorija – 65,3 tūkst. kv. km), minėtoje valstijoje – apie 800 tūkst. (199 tūkst. kv. km), ir čia, ir ten vyrauja žemdirbystė, daugiausia pajamų gaunama auginant kviečius, avižas, miežius, kukurūzus. Pietų Dakotoje nykstamai mažėja vietos gyventojų indėnų, jų likęs vos trečdalis. Valstijoje stambėja, modernizuojami ūkiai. Indėnai randa darbo nacionaliniuose parkuose, kurių valstijoje yra net 54, juose demonstruojami senieji amatai, rengiami karnavalai, pasižiūrėti Fenimoro Kuperio aprašytųjų vietų viliojami turistai.
Baltijos šalyse taip pat mažėja vietos gyventojų, o ekonomika grindžiama užsienio investicijomis. Tautiškumas, nacionalinis interesas viešojoje erdvėje pristatomi kaip pažangos stabdys. Sausio vasario mėnesiais „Latvijos barometro DNB“ atlikta visuomenės apklausa parodė, jog latviai nesijaučia Europos Sąjungos piliečiais. Tik 16 proc. šalies gyventojų į šį klausimą atsakė teigiamai. „Tai šalies politikų darbo rezultatas, – gyventojų nuomones vertino buvęs Latvijos premjeras Andris Berzinis, – visų vyriausybių strategija buvo orientuota įsisavinti ES pinigus, o ne kurti nacionalinę ekonomiką. Viešojoje erdvėje skambėjo mūsų politikų pranešimai, jog Briuselis kažko neduoda, kažką draudžia, reglamentuoja ar tiesiog nugvelbia“.
Antai vasariui baigiantis Estijos ministrų kabinetas jau aptarė, kaip šalies regionams vystyti paskirstys 2014-2020 m. ES sanglaudos fondų pinigus – 5,9 mlrd. EUR. Estijos finansų ministras Jurgenas Ligis pareiškė, jog per artimiausius septynerius metus šalis turi išsivaduoti iš „eurodotacijų“ priklausomybės ir skatinti nacionalinės ekonomikos vystymąsi.
Lietuvos žemdirbiams šalies politikai vis primena, jog reikia patiems galvoti apie verslo ateitį, konkurenciją Europos ir pasaulio rinkose. Neseniai Vilniuje vykusi šalies agroverslo atstovų konferencija pripažino, jog šis sektorius sudaro 8,6 proc. BVP, o eksporto apimtys 2013 m. siekė 16,2 mlrd. Lt. Vienas dirbantysis žemės ūkyje Lietuvoje sukuria pridėtinės vertės už 10,5 tūkst. EUR, Latvijoje – 15 tūkst. EUR, Estijoje – 22 tūkst. EUR (palyginimui: Airijoje – 27 tūkst. EUR, Vokietijoje – 30, Danijoje – 46, Prancūzijoje – 48, Norvegijoje – 61).
-Valdžia išklauso žemdirbių nuomones, bet elgiasi kaip tinkama, – teigia Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, – stokojama vienybės ir pačių ūkininkų gretose, o tuo sumaniai pasinaudoja žemės ūkio produkcijos supirkėjai, prekybininkai, politikai. Kieno valia į Lietuvą plūsta užsieniniai, dažniausiai „trečiosioms“ šalims skirti pigūs maisto produktai?
Šalies rinkos analitikai ir ekspertai šiems metams prognozuoja žemės ūkyje pasikeisiant prioritetus. Daugiau pajamų žemdirbiams ir valstybei turėtų atnešti pienininkystės sektorius, kiek mažiau – augalininkystės ūkiai. Panašios nuomonės ir politikai.
Nežinia paralyžiuoja žemės nuomotojus. Keisis ar nesikeis savininkai, bet žemės nuomos kaina tikrai kils. Ne tik augalininkystės, bet ir pieno, mėsos ūkių šeimininkams kils produkcijos gamybos kaštai. Eksporto rinkų paieška taip pat pareikalaus nemenkų investicijų. Ar atlaikys tokią įtampą Lietuvos šeimos ūkininkai, kurių, kaip teigiama, yra šimtas tūkstančių. LPGA vadovas J. Vilionis šį skaičių vadina išgalvotu. Tačiau Lietuva, pasak žinomo pienininko ir Pašventupio kaimo ūkininko, tebelieka agrarinė šalis, ir niekur nedings rūpestis smulkaus ūkio virsmu į vidutinį, o tokio – į stambų. Antraip atsitiks kaip tiems Pietų Dakotos indėnams. Nusipinsime vyžas, apsisiausime šernų kailiais, apsikaišysime plunksnomis ir nacionaliniuose parkuose linksminsime užsienio turistus, vaidindami „Baltijos liūtus“.

Justinas ADOMAITIS