Birštonas – Nijolės Elenos (Urbonavičiūtės) Daukšienės – kelio pradžia. Čia ji gimė, augo, mokėsi, dirbo, augino vaikus ir puoselėjo svajones. Graži gamta išugdė jautrią ir menišką sielą, sugebančią savo išgyvenimus ir pajautimus, kaip gyvenimo džiaugsmą, kaip atspindį tų nuostabių gamtos stebuklų perteikti kitiems.
Vos nulaikydama laibais piršteliais spalvotus pieštukus ji jau kopijavo gamtos spalvas, gėrėjosi įvairiaspalvių gėlių gausa, jų įmantrumu, sandara. Artimieji džiaugdavosi, kad ji – geras , tylus ir nereiklus vaikas. Užgulusi baltą popieriaus lapą iš 24 spalvų dėžutės savarankiškai rinkosi spalvas ir savaip piešė žmones, pajausdama jų būdo bruožus. Piešė juos gerus ir blogus, linksmus ir piktus. Išbėgusi į gatvę gėrėdavosi darželiais ir juose augančiomis gėlėmis. Palinkdavo prie žiedo ir grožėdavosi jo įstabumu. Skaudžiai prisimena karo metus, kai visko trūko, bet svarbiausia – dažų. Kadangi jų nebuvo, ji negalėjo gamtos grožio išreikšti spalvomis. „Tai buvo man skaudžiausia,“- šiandien, nors jau stovėdama ant savo gyvenimo 80 metų jubiliejinio slenksčio, apie savo vaikystės išgyvenimus vis dar prisimena Nijolė. O ir bausmė jai būdavo didžiausia, kai už nepaklusnumą atimdavo dažus. Būdama penkerių Nijolytė jau skaitė „Sakalėlį“, o nuo šešerių pradėjo lankyti mokyklą.
Pradžia – Birštono pradinė mokykla. Vėliau dvejus metus mokėsi Prienuose ir vėl sugrįžo į Birštoną, kai čia buvo įkurta progimnazija. Baigusi 8 klases išvyko mokytis į Kauno vidurinę dailės mokyklą. Mokėsi trejus metus, įgydama vidurinį išsilavinimą su tapybos specialybe. Tai buvo ankstyvo savarankiško gyvenimo žingsniai, kai mokykloje reikėdavo praleisti ištisą dieną, o pasisotinti tik gilių kava. Pirmiausia, pamokos pagal vidurinės mokyklos programą, vėliau – specialybės. Visą dieną be karšto maisto, be namų šilumos. „Bet rodos ir vargo nebuvo, jaunystė skynėsi kelią gyvenimui. Tik labai norėjosi gauti priemonių tapybai, kad darbai įgautų sodrias spalvas ir atspalvius,“ – mena Nijolė. 1953 metais baigusi Dailės mokyklą pagal paskyrimą išvyko dirbti į Kėdainius, bet Birštono kraštas taip traukė, taip jo ilgėjosi, kad atsiradus progai įsidarbino Balbieriškyje. Vis arčiau namų. O po metų, 1956 m., sugrįžo visam laikui į Birštoną, kur tėvų žemė, kur mielas kiekvienas kampelis, kur įgytas žinias galėjo perteikti gimto krašto vaikams senoje, vadinamoje „Žalioje mokykloje“. Čia įleido šaknis, mokė vaikus piešimo ir braižybos, dvidešimt metų vadovavo piešimo fakultatyvui, mokė vaikus piešimo subtilybių ir meno pažinimo. Mokyklos koridorius puošė mokinių tapybos darbai, įrėminti puikiuose rėmuose, skirtuose vadų portretams, kurie buvo pakeičiami geriausiais mokinių darbais.Valgyklos sienas gyvino nuotaikingi ir apetitą žadinantys šmaikštūs piešimo mokytojos Nijolės Daukšienės piešiniai, pareikalavę įtempto, kūrybingo popamokinio darbo. Mokyklos sienlaikraštis visada buvo apipavidalinamas taip pat mokytojos. Ir taip Nijolė Daukšienė Birštono vidurinėje mokykloje išdirbo 33 metus. Paskelbtame „Pionieriaus“ laikraščio piešinių konkurse jos mokinė Alma Delekaitė laimėjo I, o Regina Žitkutė II vietas. Ir mokytoja, ir mokinės triumfavo, kad Respublikoje jų darbai buvo pripažinti geriausiais.
Šalia darbo mokykloje Nijolė Daukšienė nepaleisdavo iš rankų teptuko ir namuose. Per visą savo gyvenimą pati kūrusi ir kitus mokiusi, ji surengė daug personalinių parodų. Nijolė Daukšienė – tautodailininkė, Lietuvos liaudies meno draugijos narė. Pirmoji jos darbų paroda įvyko 1978 m. Vėliau vien Kaune ji surengė keturias (1980, 1982, 1985, 1989 m.) parodas. Birštone nuo 1980 metų parodos rengiamos iki dabar. Šiauliuose vykusioje II respublikinėje dailės mokytojų kūrybos parodoje jos darbas „Vilkdagiai“ buvo įvertintas II laipsnio diplomu. 2003 m. jos darbai buvo eksponuojami LR Seimo rūmuose. Nijolė Daukšienė kiekvienais metais dalyvauja Prienų ir Birštono krašto tautodailininkų parodose Prienų kultūros ir laisvalaikio centre. Mokytojos apdovanojimų kraitėje susikaupė daug diplomų, Pagyrimo raštų ir Padėkų. Jie liudija, kad meilė dar vaikystėje pasirinktai profesijai išliko visam gyvenimui.
Nijolė Daukšienė ne tik menininkė iš pašaukimo, ji ir puiki saviveiklininkė, didelė dainos mylėtoja. Anksčiau 15 metų dainavusi Birštono kultūros namų moterų ansamblyje, dabar jau 14 metų dainuoja Birštono „Bočių“ chore „Sidabrinė gija“. Ji dalyvavo ir kuriant Birštono „Bočių“ bendriją, trejus metus buvo valdybos nare ir dabar aktyviai dalyvauja bendrijos veikloje. Vartydama gausų apdovanojimų pluoštą, Nijolė Daukšienė didžiuojasi, kad jos triūsą įvertino ir LR Seimo narys a.a. Juozas Palionis, palydėdamas žodžiais „Tebūna visos Jūsų dienos gražios lyg gaivinanti versmė, nors valandų saulėtų bus nemaža, dalint save kitiems – didi gyvenimo prasmė“. O atsiliepimai apie parodas vos sutelpa penkiuose albumuose.
Daug Nijolės Daukšienės darbų puošia Prienų ir Birštono krašto žmonių namus bei biurus. Daug jų iškeliavo į Vokietija, D. Britaniją, Lenkiją, Izraelį, Rusiją, Baltarusiją, Prancūziją, Daniją,Norvegiją, Kanadą, Ameriką.
Turi Nijolė Daukšienė kuo pasidžiaugti ir šeimoje. Dukra Virginija – dailininkė, sūnus Arūnas- matematikas. Anūkai Eglė ir Laurynas taip pat kelyje į dailę, o Inga ir Agnė pasuko teisinių žinių keliu. Kaip sako pati Nijolė, kiekvienam skirtas savo gyvenimo kelias, tik reikia jį surasti.
Miela Nijole, teišaušta gražus, skaistus vasario 25 – tosios rytas, skelbdamas apie taurų ir prasmingą 80 -mečio JUBILIEJŲ. Ir tegul niekada nepritrūksta spalvų paletėje.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ pirmininkė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).