Kur tikrieji Lietuvos socialistai?

Nesenai sutiktas vienas protingas žmogus, Sąjūdžio laikų veikėjas (ne iš tų, kurie šiandien nejaukiai betonuoja Lie­tuvos uždarumo sienas), kurį labai gerbiu iki šiol, man sakė: su mū­sų valstybe kažkas netvarkoj, jeigu krizės laikotarpiu visi buvome kviečiami solidarizuotis, temptis diržus, o šiandien pasirodė, kad vals­tybės valdininkams, politikams Andriaus Kubiliaus pritaikytas soli­darumas buvo neteisėtas. Ir dabar paaiškėjo, kad visuomenė šiam savo išskirtiniam luomui turi grąžinti „neteisėtą skriaudą“ – ne tik atstatyti prieškrizines jų algas, bet ir sumokėti tai, ko sunkmečiu jie neteko.

Maža to, tokiam „teisingumo atstatymui“ pagal valdžią neprireikė karštų ir sunkių diskusijų, iš kur paimti pinigų.

Kada imta svarstyti apie kompensacijas pensininkams, iškart radosi milžiniška problema – reikia kelti mokesčius alkoholiui, apmokestinti automobilius. Ar, pasak eilinės originalios Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Broniaus Bradausko iniciatyvos, galbūt nutraukti pensijų mokėjimą sovietinėje tremtyje gimusiems piliečiams, buvusiems partizanų ryšininkams. Esą koks skirtumas vaikui, kur jam gimti – trem­tyje ar Lietuvoje (citata iš delfi.lt). Visi pensininkai po truputį, savaip – tremtyje gimę, po 1939 m. Molotovo ir Ribentropo sandėrio perkeltieji Lietuvos piliečiai, per visus TV kanalus dabar priversti teisintis, kad jų patirta skriauda nebuvo saldi. Nors iki šiol galvojo, kad simbolinės ke­lių dešimtinių ar šimtinių priemokos prie pensijų – tai simbolinis gestas Lietuvos valstybės vardu.

Man visiškai aišku, kad p. Bradauskui nepriklausoma Lietuva egzis­tuoja nebent 1992-ųjų, kada jis pateko į aukščiausiąją valdžią ir gavo teisę be Maskvos leidimo prasisukti privatizacijos verpetais. Ne jis vie­nintelis: posakis „vsio zakonno“ (rus. viskas teisėta) tada galėjo būti neoficialus Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) šūkis. Įtariu, kad p. Bradauskui šiuo metu Lietuvos valstybė – jau tam tikras nesu­sipratimas. Čia jau prasisukti nebėra kur, todėl masina Baltarusijos ir kitų giminingų sielai rytinių kaimynų toliai.

Bet ką mąsto „tikrieji“ socialdemokratai? Jų požiūris į  valstybės auto­ritetą dėl įvairių internacionalinių polėkių, suprantama, yra specifinis. Maža to, kad jie paskendę ir pasiklydę savo ideologemų difuzijoje: Algirdo Butkevičiaus lūpomis vapa tradicinius šūkius, o at­stovauja nebent valdininkų luomui? Bet ar kiti LSPD lyderiai – prof. A. Sakalas, B. Vėsaitė, A. Sysas, besitapatinantys su visos Europos kai­riąja politine kryptimi, šiandien gali pasakyti, kad pajamų kom­pen­savimas dėl sunkmečiu įvykdytos vidinės devalvacijos yra „echt cozial­demokratisch gemacht?“ (liet. tikrai socialdemokratiškai atlikta?).

Jie laido strėles į Konstitucinį teismą? Bet ne tik Konstitucinis, joks teismas niekur nepasakė ir neparašė, kad sunkmečio praradimų kompensacijų principas be išlygų turi galioti tik valdininkų ir politikų luomui. Tai tėra tik nežmoniška politinė Konstitucinio teismo išvados interpretacija, paremta galios principu: šiandien aš turiu valdžią ir sprendžiu taip, kaip noriu.

Kita socialdemokratų problema – niekaip neįveikiamas „anti­kubi­lizmo“ veiksnys – kaip pripažinsi, kad dešiniųjų premjeras krizės metu pajamas „pjaustė“ kaip pats užkietėjęs socialistas: tiems, kas gauna dau­giau, tam ir „pjauta“ giliau, tiems, kurie turėjo mažiausiai – „ne­pjauta“ visai (šioje vietoje maga priminti, kad dėl to ne visiems pen­sininkams koks nors grąžinimas šiandien priklauso).

Konstitucinio teismo problema yra aiškinimas, kad gyvos mėsos „pjaus­tymas“ turėjo būti, grubiai tariant, ne proporcingas (pvz., iš 10 tūkst. Lt pajamų atimtas 1000, iš 1000 – 100), o lygus visiems. Tarkime, ir 8 tūkst. Lt gaunančiam politikui, ir iš 800 Lt gyvenančiam pensininkui turėjo būti nudrožta vienodai – po 100 Lt. Toks principas esą atitinka šalies teisinius pamatus. Abejočiau.

Ar buvo galima ieškoti kitokio sprendimo? Esu įsitikinęs, kad ne tik ieškoti, bet ir surasti. Tačiau koks buvo pirmučiausias valdančiosios koalicijos sprendimas Konstitucinio teismo interpretacijos dvasioje – didinti algas Seimo nariams, ministrams priduriant priedus pieštukams beigi drožtukams – „parlamentinėms išlaidoms“. Tai velniškai social­demokratiška. Dabar reikia nurodyti, kad dėl didinamų mokesčių kalti pensininkai, dvigubai kalti tremtiniai.

Kita vertus, jeigu partiniai socialdemokratų funkcionieriai tapo vi­siški savo žemiškų pagundų įkaitai – kur savo filosofijose bebaigiąs nu­pušti „Naujosios kairės“, „Antifa“ jaunimėlis, besismaginantis žo­džių ir sąvokų ekvilibristikos mūšiuose su kraštutiniais dešiniaisiais? Regis, tuose socialinio teisingumo laukuose nėra ką veikti.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas