„Kas skaito, tas auga“…

Pirmadienį  Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje gausus būrys mažųjų skaitytojų  susirinko į susitikimą su rašytoju Vytautu Račicku.

Rašytoją pristatė bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė. Tai – vienas populiariausių Lietuvoje rašytojų, kuriančių vaikams, išleidęs 31 knygą, keleto premijų laureatas. Knyga „ Šlepetė“ – 1996 m. buvo pripažinta geriausia metų knyga vaikams, V.Račickas taip pat yra pelnęs G. Petkevičiatės – Bitės premiją už ‚Zuika dar gyvas“, o už trečiąją trilogijos dalį „Nauji Zuikos nuotykiai – jam paskirta V. Tamulaičio premija. „Klauskite, jisai irgi buvo vaikas“, – ragino gausų būrį  vaikų D. Čepeliauskienė, su kuriais rašytojas labai greitai rado bendrą klabą. Jis sakė, kad knyga moko ir auklėja , ir klausė vaikų: „Jūs man atsakykit, kodėl reikia skaityti“?Vaikai aktyviai reiškė savo nuomones: „Skaitydami daug sužinom apie pasaulį; knyga moko skaityti; moko rašyti; knyga lavina vaizduotę; turtina žodyną“.  Rašytojas, pritaręs vaikams, sakė, kad jam patinka ir prancūzų posakis: „Kas skaito, tas auga“…

V. Račickas pasakoja, kad labiausiai jam patinka rašyti apie tokius vaikus, kurie nelabai patinka mokytojams: „Apie teigiamus išdykėlius. Jei jų nebūtų, klasės gyvenimas būtų nuobodus. Juk ir „Zuika padūkėlis“ – geros širdies, tik smarkiai skriaudžiamas gyvenimo“.

„Mane maitina mano mūza, įkvepia – gyvenimas, – teigia rašytojas. – Tai jis ir sugalvoja pačius įdomiausius nuotykius“. Rašytojas prisiminė kaip vaikystėje kartu su broliu kupetas knygų perskaitydavo prie žibalinės lempos. O, kai tėvai liepdavo ją užpūsti, pasišviesavo prožektoriumi, ir garsiai skaitydavo. Tas pasaulis, pasak rašytojo, kuriame nebuvo tiek daug pagundų, su kupetom knygų ir išugdė vaizduotę. „Ar mokat klausytis“? – klausė vaikų. Šie šaukė „taip“, ir sulaikę kvėpavimą, klausėsi, kaip rašytojas skaitė ištraukas iš „Lietuviškos kepurės“, „Šokoladas iki pirmadienio“, „Gyveno kartą Lukošiukas“, o „Šlepetę“, kurios jau išleistos šešios knygos,  daugelis vaikų patys skaitę. Paskui mažieji skaitytojai apipylė svečią klausimais: „Kokią knygą rašėte ilgiausiai; kokia jūsų mylimiausia knyga; kiek laiko per dieną rašot; kada parašėt pirmą knygą?“ V. Račickas sakė, kad rašo daugiau nei 30 metų, o pirmąją knygą suaugusiems „Kai mes mylėjom vienas kitą“ išleido tik baigęs universitetą. Ilgiausiai, apie 20 metų, rašė „Berniukas šoka breiką“. Sako, kai jis pats dar buvo vaikas labai norėjo būti kalviu, kaip tėtis, bet vėliau rašyti paskatino lietuvių kalbos mokytoja. „Jeigu jūs neskaitytumėt – aš nerašyčiau, – teigė rašytojas. – Džiaugiuosi, kad skaitot. Kiekvienas, radęs knygelėje elektroninio pašto adresą, drąsiai galite man parašyti laišką, o dabar „Knygų mugėje“ – įsigyti knygų“, – kvietė vaikus. Didelis būrys jų išbėgo, galbūt dar nesuradę savo pasakų herojaus. Juk jie tik vaikai… Vieni pirko, laukė autografų, kiti smalsavo. Ir tik vienas išdrįso prisipažinti, kad nori knygos, bet neturi už ką įsigyti. Tad gavo ją dovanų nuo rašytojo. Galbūt buvo tokių ir daugiau, norinčių, bet dar neišdrįstančių apie tai pasakyti… „Toks metų skirtumas ir, kas svarbiausia, ir laikmečių – tarp manęs ir vaikų… Bet kodėl taip panašu į mano vaikystę, kai turėjau tik vieną pasakų knygelę?..“

Palma Pugačiauskaitė