Jieznas – tarsi antroji tėviškė

2014 – ieji jiezniškiams Anelei ir Vaclovui Gegužiams ženklūs įsimintinomis datomis. Liepos mėnesį sukaks 65 – eri, kai jiedu prie altoriaus pasižadėjo rūpintis vienas kitu, o vasario 12 – ąją seniūnaitės Sigutės Kimbirauskienės pakviesti svečiai, kaimynai ir bičiuliai Vaclovą Gegužį sveikino devyniasdešimtojo gimtadienio proga.

Beje, kai nuskambėjo susirinkusiųjų sugiedotas „Ilgiausių metų“, pirmoji jubiliatui ranką ištiesė būtent žmona Anelė, pastaraisiais metais ypač gerai suprantanti, ką reiškia patikimo ir tvirto žmogaus buvimas šalia. Ligai ją įsodinus į vežimėlį, Anelė Gegužienė kiekvieną dieną jaučia savo vyro rūpestį ir globą.
Na, o pats jubiliatas kupinas energijos, kurios jam gali pavydėti ir pora dešimtmečių jaunesni. Ir visus darbus dar pats įveikia, ir pomėgių nekeičia. Trisdešimt metų išdirbęs vairuotoju Greitojoje med. pagalboje ir dar dvylika Rajkoopsąjungoje, jis ir dabar vairuoja automobilį. Nenutrūkęs ir jo penkiasdešimt vienerių metų medžiotojo stažas. Paklaustas, kada paskutinį kartą medžiojo, Vaclovas Gegužis prisiminė, kad mažiau, kai prieš dvi savaites. Ir pridūrė, kad vasario 1 – osios medžioklė tikrai dar ne paskutinė. Miškas, žvėrys, medžioklės jam įstrigę nuo vaikystės. Šiandieniniais terminais mišką netgi būtų galima pavadinti pirmąja valdiška gerbiamo Vaclovo darbo vieta. Jaunystėje, gyvendamas tėviškėje, netoli Metelių ežero, miške šėrė žvėris ir tuo metu gavo palyginti didelius pinigus – 60 litų per sezoną. Kokį gerą kostiumą už tuos pinigus buvo įsitaisęs, dar ir dabar prisimena. Beje, medžioklės veteranas sako, kad anuomet Dzūkijos miškuose buvo labai daug stirnų, vilkų, o šernai pasirodę tik apie 1939 – 1940 metus. Pats didžiausias jo sumedžiotas šernas jau čia, Jiezno krašte, svėrė 265 kilogramus. Apie medžioklę, kuri jaunystėje šiek tiek lengvino pragyvenimą, o vėliau tapo mėgiamu užsiėmimu, Vaclovas Gegužis galėtų daug ir įdomiai pasakoti, bet tikroji jo darbo mokykla prasidėjo tėvų ūkyje.
Kadangi tėvelis sirgo, o šeimoje Vaclovas buvo vienintelis sūnus, augęs tarp trijų seserų, todėl, vos sulaukęs dvylikos, tapo svarbiausiu ūkio darbininku. Arė, sėjo, kūlė. Kai reikėdavo leisti pėdus į kuliamąją, pasilipdavo ant kaladės, kad pasiektų. O ir ariant pora arklių, pats artojas iš tolo nelabai matydavosi, bet už tai išmoko tvarkingai suverst vagas. Gero arimo, kaip suraikyt visą žemę, nepaliekant „cielinių“ arba jieznietiškai tariant „žydų“, Gegužis išmokė ir Jiezno miestelio daržų artojus. Jam netiko jų prastas darbas.
Visur, kur ir ką bedirbo, darbą stengdavosi padaryti gerai, iki galo. Jubiliato pasveikinti atėjusios artimiausios kaimynės bei bičiulis Jonas Lukoševičius labai gražiai atsiliepė apie jo darbą Greitojoje med. pagalboje ir apie tai, kaip beveik pats vienas susirentė pusę namo, kuriame dabar ir gyvena. Kaimynai džiaugiasi ir tuo, kad Vaclovas, pasak Aldonos Kizalavičienės, labai paslaugus, visiems padeda. Daugelis Jiezne jį prisimena ir kaip aktyvų saviveiklininką. Gimtojoje Dzūkijoje nuo mažens jungęsis prie kaimo giesmininkų, Jiezne jis dainavo vyrų ansamblyje, šoko. Pats sukaktuvininkas taip pat su gražia nostalgija, netgi pasididžiavimu, pasakoja apie jų, aštuonių vyrų ansamblį, kuris tuometinei jų vadovei Aldonai Gacevičiūtei padėjo ir dirigentės diplomą apsiginti J. Gruožio meno mokykloje. Šiandien daugumos tų vyrų jau nėra, kaip ir daugelio kitų artimų ir labai brangių žmonių, tarp jų pačių brangiausių – abiejų sūnų.
Pasak Vaclovo Gegužio, jo gyvenime visko daug buvo – ir gerų dienų, ir su skausmu gulinčių atmintyje, bet dėl to jis negali ko nors kaltinti ir nekaltina. Net ir kalbėdamas apie Vorkutos lagerį, jis dažniau geru žodžiu pamini tą dorą „načialniką“, supratusį, kad dvidešimtmetis kaimo bernelis negalėjo tiek visko pridaryt, nei pyksta ant to, kuris čia, Lietuvoje, jam sukurpė bylą ir išvarė iš gimtų namų.
Nesigaili jis ir dėl to, kad antrąja jo tėviške tapo Jieznas, kuriame apsistojo grįžęs iš lagerio, nes niekas Seirijuose, taip vadinamoje pasienio zonoje, jo neregistravo. Gal ir gerai, nes , kaip prisimena Vaclovas Gegužis, geras jo pažįstamas, sugrįžęs į tėviškę, vėliau labai greitai vėl atsidūrė toli toli…
Taigi Jieznas tapo savas, čia teka jo gyvenimo upė. O už nugyventus metus Vaclovas Gegužis sakė dėkingas Dievui, likimui ir šalia buvusiems ir esantiems žmonėms. Priėmęs Seimo nario Andriaus Palionio, seniūno Algio Bartusevičiaus ir kitų sveikinimus, visada linksmas jubiliatas kiek susigraudino. Ne, ne dėl skubančių metų, bet, kaip pats tvirtino, dėl tokio aplinkinių dėmesio ir pagarbos.
Ramutė Šimukauskaitė