Interviu vienu klausimu

Ar Lietuvoje žmonės turi teisių?

Adas Alvikas:

– Manau, kad mes turime pakankamai teisių, tik ne apie visas žinome ir ne visomis naudojamės. Moko­mės nemokamai, pas gydytojus eidami taip pat nemokame, savo min­tis reiškiame be suvaržymų, neperse­kiojame nei kitatikių, nei kitataučių.

Marija Bubnienė:

– Žmonės Lietuvoje teisių turi, tik gal ne visomis naudojasi, nes nežino. Labai gerai yra ginamos valdininkų ir kitų „aukštesnių“ žmo­nių teisės, o eilinių – ant žemės stovinčiųjų – prasčiau. Tai ypač ma­ty­ti teismuose, kur vie­ną už menkniekį nutei­sia, o kitas už sunkų nu­si­kaltimą ištei­sina­mas. Didžiausiu betei­siu jaučiasi senyvas, sergantis, vienišas kaimo žmogus – jo, kitaip nei mieste gyvenančio, kelis kartus per savaitę neaplanko socialinės darbuotojos, neatneša ir nepagamina šilto maisto, jis negauna lengvatų. Sunku ir sąžiningai dirbančioms, bet nedidelį atlyginimą gaunančioms  jaunoms šeimoms, kurios augina mažus vaikus. Paramos jos negauna, kitaip nei tos šeimos, kuriose niekas nedirba. O kodėl dirbt už minimalų atlyginimą, jei nieko neveikiant gauni beveik tą patį ir dar visokių paramų pridedama?

Vilma Kizevičienė:

– Didesnę gyvenimo dalį gyvenau Londone, į Lietuvą grįžau tik prieš tris mėnesius. Jau spėjau pa­stebėti, kad čia didžiausia problema – darbo vietų trū­kumas, nes visą šį laiką ieškau darbo ir nieko tinkamo nerandu. Nenoriu kažkokio išskirtinio – ieškau gerai apmokamo, o dirbti galiu daugelyje sričių. Pastebėjau esminį skirtumą tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos žmonių – mūsų žmonės bijo pokyčių: nekeičia gyve­namosios vietos, darbovietės. Britai elgiasi kitaip – yra laisvesni. Buvau ir poliklinikoje. Čia, džiaugiuosi, yra nepalyginamai geriau nei Londone – nėra ką nei ly­ginti! Gaila, kad Lietuvoje atlyginimai maži ir tėvai neišgali vaikų leisti į mokslus, o darbdaviai ieško žmonių tik su aukštuoju išsilavinimu.

Birutė Tamuliūnienė:

– Užsiimu individualia veikla pagal pažymą, kas mė­nesį sumoku reikiamus mokesčius, tarp jų ir pri­valomojo sveikatos draudimo įmoką. Pas gydytojus ga­liu eiti nemokamai, tačiau susirgti negaliu sau leisti – ligos pašalpa man nepriklauso. Nors ir garantuojama vaikams teisė į mokslą, tačiau sunku ja pasinaudoti sie­kiantiems studijuoti aukštojoje mokykloje – vaiko žinių ir gerų pažymių neužtenka, dar reikia ir pinigų. Manau, kad be jokių problemų naudojamės religijų laisve, o tautinių mažumų atstovai savo teisėmis ir piktnaudžiauja.

Kalbino ir fotografavo Laima Duoblienė