Užuguosčio mokykla laiko tėkmėje

(Tęsinys. Pradžia „Gyvenimo“ laikraščio nr. 6)
Tarpukario Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės istorija baigėsi 1940 m. birželio mėn. 15 d. Tą dieną Lietuvą okupuoja Tarybų Sąjunga, įvesdama į Lietuvą neribotą skaičių savo kariuomenės. Tą dieną baigėsi ir Užuguosčio pradžios mokyklos Nepriklausomoje Lietuvoje istorija. O ji mokyklos gyvenime nebuvo eilinė. Ankstų tos dienos rytą, pasipuošę, linksmai nusiteikę ketvirto skyriaus mokiniai, vieni tėvelių išlydėti, kiti kartu su tėvais, ėjo, važiavo į mokyklą. Jų laukė mokytojai, klebonas. Tą dieną jiems buvo įteikti Užuguosčio pradžios mokyklos baigimo pažymėjimai, kurie buvo datuoti – „Užuguostis, 1940 m. birželio mėn. 15 diena“. Tai liudija Karolinai Stanionytei išduotas pažymėjimas ir ta proga padaryta nuotrauka. Pažymėjimuose pasirašė: komisijos pirmininkas mokyklos vedėjas Saliamonas Pranaitis, komisijos nariai: kun. J. Sadūnas, mokyt. J.Guzikas ir F. Paškevičiūtė. Suprantama, jog tada jie dar negalėjo žinoti, kad Lietuvai tai buvo tragiško posūkio jos istorijoje, įvykdyto prieš jos valią, diena. Nepamena Karolina Stanionytė – Zagurskienė, kad kas nors tą dieną būtų apie tai užsiminęs. Juk Maskva veikė staigiai. Ultimatumas Lietuvai buvo įteiktas 1940 m. birželio 14 d. pusę dvyliktos vakaro, o atsakymo laikas iki 15 d. dešimtos valandos ryto. Taigi, Lietuvos Vyriausybei apsispręsti duota maždaug 10 valandų laiko. Taip ir apsisprendė Lietuvos Ministrų Taryba… Lietuva okupuota… taikiai…

Sustabdyta aštuonmetės mokyklos gyvenimo akimirka, septintojo dešimtmečio pradžia. Viduryje sėdi direktorius Juozas Augonis.

Bet ir nepriklausomybės netekus, Lietuvai tapus LTSR, gyvenimas nesustojo. Mokykla, turėdama naujas, galima teigti, modernias patalpas, galėjo laisviau ir daugiau sutalpinti mokinių vienoje vietoje. Bet be nuomojamų patalpų dar negalėjo apsieiti, nes mokinių daugėjo. 1940 /1941 m. m. mokykloje mokėsi jau 211 mokinių. Po dvi klases buvo parengiamajame, pirmame, antrame, trečiame skyriuose, vienas ketvirtas ir šeštas skyriai. Mokyklos vedėjas buvo mokytojas Martusevičius. Tais metais buvo susirūpinta ir suaugusiųjų mokymu. Mokykloje buvo gautas LTSR Švietimo Liaudies Komisariato, suaugusių švietimo valdybos, 1941 m. vasario mėn. 24 d. raštas Apskričių ir Miestų Vykdomiesiems komitetams organizuoti pradedamąsias mokyklas suaugusiesiems. Raštą pasirašo Valdybos Viršininkas J. Geniušas. Mokykla šį raštą yra gavusi tik 1941 m. balandžio 4 d. Suprantama, kad šis nurodymas nebuvo įgyvendintas, nes 1941 m. birželio 22 d. tarp hitlerinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos prasidėjo karas, ir Lietuva labai greitai buvo Vokietijos okupuota. Iš to laikotarpio dar yra išlikęs Užuguosčio pradžios mokyklos Vedėjo pranešimas: „Aukštadvario Nuovados Milicijos Viršininkui. Šiuo pranešu, kad iš mano vedamos mokyklos kiemo vagia mokyklos malkas, atsižvelgiant į tai, jog malkų ir taip numatoma didelis šiai mokyklai trūkumas, kalbamas nenormalumas dar labiau darosi skaudus. Pranešdamas apie virš išdėstytą, prašau padaryti žygių minėtom vagystėm išaiškinti ir užkirsti joms kelią. 1941 m. spalių mėn. 17 d.“ Pasirašo mokyklos vedėjas. Pagal parašą, atrodo, Martusevičius. Paskaičius šį dokumentą, kilo ir toks klausimas: kodėl per visą tarpukario Lietuvos laikotarpį panašių nusiskundimų, jog grobstomas mokyklos turtas, nebuvo, o kai tik Lietuva pasidarė LTSR, taip ir iškilo mokyklai papildomas rūpestis dėl mokyklos turto apsaugos? Galbūt tai atsitiktinis sutapimas, o gal tarp kai kurių piliečių pradėjo formuotis kitoks požiūris į valstybinę nuosavybę? Vienareikšmiai atsakyti būtų per drąsu.

Užuguosčio vidurinės mokyklos direktorė nuo 1964 m. Eugenija Krūvelienė.

Vokietijai okupavus Lietuvą, mokykla ir tada išliko, kaip svarbiausia įstaiga Užuguosčio ir aplinkinių kaimų gyventojams, jų vaikams. Tuo metu mokyklos vedėjas buvo Antulis, mokytojai P. Genevičius ir Martusevičius. Šie mokytojai dirbo ir pirmaisiais pokario metais. Nuo 1946/1947 m. m. mokyklos vedėju paskiriamas Motiejus Keršys, kuris mokė IV skyriaus mokinius. Kartu su juo dirbo mokytojos: Genė Balulytė – su III skyriumi ir Rūta Antulytė – su II ir I skyriais. Šie duomenys apie mokykloje dirbančius mokytojus yra pateikti 1948 m. lapkričio 10 d. Užuguosčio pr. mokyklos žiniaraštyje Trakų ap. Pedagoginiam Kabinetui. Ten pat yra nurodoma, kokią kiekvienas turi metodinę, pedagoginę literatūrą, kokius skaito pedagoginius žurnalus. Įdomu tai, kad visi turi ir skaito tą pačią literatūrą. Matyt, kad mokytojų „poreikiai“ buvo jau vienodinami.
1949/1950 m. m. išvyksta R. Antulytė, bet atvyksta dvi naujos mokytojos, tai: Meilutė Grigaravičiūtė (dirba su II ir V kl.) ir Anelė Mockevičiūtė (dirba su I ir III kl.). Balulytė Genė dirba su IV kl., vedėjas M. Keršys jau dirba su V kl. Taigi šiais metais pradinės mokyklos bazėje įkurta septynmetė (priauganti) mokykla. Tais metais pradinėse klasėse buvo 114 mokinių, o penktoje – 28.

Mokytojai Bronė ir Vladas Svilai. 1961.09.28.

1950/1951 m.m. Užuguostis pagal naują administracinį perskirstymą jau priklausė Kauno srities Jiezno rajonui. Užuguosčio septynmetės direktoriumi (jau ne vedėjas) paskirtas Andrius Pabiržis. Kitais mokslo metais mokykla tampa jau pilna septynmete ir išleidžia 1- ąją Užuguosčio septynmetės mokyklos laidą. Tais metais mokykloje dirbo devyni mokytojai: Pabiržis Andrius, Pabiržienė Antanina, Butkevičienė Bronė, Mikailaitė Adelė, Sartanavičiūtė Marytė, Fudzinskaitė Vladzė, Šiupšinskaitė Genė, Vokietaitis Kazys ir Judickaitė Bronė. Visų, taip pat ir direktoriaus išsilavinimas bendras vidurinis, išskyrus M. Sartanavičiūtę, kuri baigusi Trakų mokytojų seminariją. Trys mokytojos baigusios Jiezno vid. mokyklą. Mokinių jau buvo arti dviejų šimtų. Direktorius A. Pabiržis po dvejų metų iš Užuguosčio išvyko. Yra išlikęs 1951 m. IX mėn. 3 d. toks dokumentas: „Jiezno raj. D.Ž.D.T. (Darbo žmonių deputatų taryba, – aut. pastaba) Vykdomajam Komitetui. Užuguosčio septyn. mokyklos PAREIŠKIMAS. Užuguosčio septyn. m-la neturi nuolatinės pastoties, todėl norint ką nors mokyklai parvežti iš rajono (knygų, inventoriaus) reikia daug kartų eiti prašyti malonės kolūkio pirmininką Visocką, kuris visuomet vienodai atsako, kad kolūkiečiui už važiavimą reikia rašyti darbadienį, o, girdi, kokia kolūkiui už tai nauda, girdi, už šią pastotį turi apmokėti. Prašau Vykdomąjį Komitetą įpareigoti kolūkio pirmininką (drg. Visocką) kad jis išskirtų m- lai nuolatinę pastotį, nes pastoties neturėjimas daug veltui sugaištama laiko ir trukdo normaliai m-lai dirbti.“ Pasirašo direktorius A. Pabiržis.
Kokią realybę atskleidžia šis dokumentas? Viena tos realybės pusė yra tai, jog, negavus pastoties vežimo ar rogių, rajono centrą Jiezną galima buvo pasiekti pėsčiomis. Jeigu pasirinktum kelionę ne keliais, bet takais (taip ir darydavo), kelionė sutrumpėtų gal 2 – 3 km. Bet ir tai būtų apie 15 km. Taigi direktorius turėdavo pasiųsti į tokią „komandiruotę“ vieną ar du mokytojus, atitraukdamas juos nuo pamokų, kad šie parneštų mokyklai skirtos literatūros ar kito smulkaus inventoriaus, kad ir kreidos. Mokinių tėvai šiuo reikalu mokyklai jau negalėjo padėti, nes neturėjo nei arklių, nei vežimų – buvo kolektyvizuoti. Kita tos realybės pusė: mokyklos direktorius turėjo eiti ir žemintis kolūkio pirmininkui, konkrečiai Fiodorui Visockui, klausyti jo pamokslavimų. Kolūkio pirmininkas tada (ne tik tada) buvo iš esmės aukščiausia vietinė valdžia. Nuo jo malonės daug kas ir priklausė. O kas buvo F. Visockas? Tai karo metais buvęs Trakų tarybinių partizanų apygardos ryšininkas ir kovotojas. Turėjo pradinį išsilavinimą ir tokį požiūrį į mokyklą, kurioje mokėsi jo vadovaujamo kolūkio kolūkiečių vaikai. Žinoma, galima tik spėlioti, jog šis direktoriaus pasiskundimas rajono valdžiai galėjo lemti jo išvykimą iš Užuguosčio, bei daryti išvadą, jog tada mokytojams teko patirti ne tik materialinių, bet ir dvasinių nepriteklių.
(Bus daugiau).

Antanas Krūvelis