Paslaptinga galia užburti

Ligi šiol atsimename, knygose pasiskaitome ar bent vaikystėje esame girdėję pasakų ir sakmių apie žmones, kurių visi norai ir palinkėjimai išsipildo, apie stebuklingus nutikimus, kuriuos sukelia paslaptingi žmonės ar fantastinės žmogiško pavidalo būtybės: vaiduokliai, laumės…

Kartu iš seniausių laikų mus yra pasiekęs kadaise buvęs gajus, bet laikui bėgant vis labiau pereinantis į fantastikos plotmę įsitikinimas, kad ir tarp mūsų esama žmonių, kurie turi įvairių antgamtinių galių, įstengia paveikti mus ar artimą aplinką. Tikima, kad jie, pasitelkdami tam tikrus veiksmus, mistines priemones, gali užburti ir atburti, pakenkti ir atitaisyti pakenkimą. Taip darydavę netgi kaimynai ar giminės, skatinami savanaudiškų tikslų ar pagauti atsitiktinio efekto.

Prietarais apipinti pasakojimai apie burtininkus, raganautojus, žmones blogomis akimis ir kitus maginių galių turinčius žmones – mūsų tradicinės kultūros dalis. Juose realybė susilieja su mistika, faktai – su įsivaizdavimais, tad jie patraukia ir etnologų, ir tautosakininkų dėmesį. Reiškiniu, vadinamu liaudies magija, pastaruosius trisdešimt metų intensyviai domėjosi Vilniuje esančio Lietuvos liaudies kultūros centro mokslo darbuotoja Rita Balkutė. Gausybę su juo susijusios medžiagos ji surinko per ekspedicijas ir individualias išvykas. Lankėsi ir dzūkiškoje Prienų rajono dalyje, daugiausia pateikėjų aptiko Jiezno, Stakliškių ir Lielionių apylinkėse. Didžiulio triūso rezultatas – praėjusių metų pabaigoje išleista stambi (net per 700 puslapių, smulkaus šrifto) knyga „Galia užburti“. Kiekviename jos skyriuje aptiksime ir nusakyta ar vaizdingai nupasakota, kas dėjęsi Prienų krašto kaimuose.

Nedaug iš mūsiškių žmonių sužinota apie burtininkus, čia, kaip ir daug kur, vadintus čeraunykais. Tikriausiai pastaraisiais laikais negausiai jų šiame krašte ir būta. Pateikėjų užsiminta, kad jie kurį laiką buvo išnykę, bet dabar vėl jų esama. Rita Balsevičiūtė iš Jogalinos girdėjo gyvenus čeraunyką prie Aukštadvario. Jie kenkdavę įvairiais būdais, vienas iš retų – užburdavę drabužius taip, kad jie galėdavę pakenkti, net susargdinti. Ona Vindziulienė iš Krištapiškių buvo perspėta nesiauti rastų čebatų: pasidarys arklio ar karvės kanopos. O jei rastą tašę (rankinę) prie šono pasidėsi – ji priaugs ir pavirs karvės speniais…

Būrimo galią turėjusios ir moterys. Jos galėjo viskuo pasiversti – pradedant mažomis mergaitėmis, baigiant kiaulėmis. Čeraunykės dažniausiai gyvulius užburdavo. Į kaliošus uždarydamos ligą, galėjo ją iš vieno žmogaus atimti, kitam atiduoti.

Burtininku buvo galima pasidaryti turint juodąją knygą – tokią, kurios baltos raidės juoduose puslapiuose. Ją vadinta černa knyga – anot Onos Vindziulienės, dėl to, „kad ji in velnius traukia, in juodus“. Ne tik vyrai ją įsigydavo – gaudavo ir moterys. Tereikėjo pasirašyti velniui krauju iš mažojo pirštuko, kad pažadi jam savo sielą. Onos pusseserės vyras tokią knygą parsinešė iš dvaro, kurio ponai buvo išmirę. Žmona įniko ją skaityti, nors galvojusi, kad reikia austi. Nežinojo, kad ta knyga įvykdo visus norus. Ir girdi – stuksi staklių muštuvai! „Tai, – sako, – aš persigandau ir trenkiau skaityt.“ Suprato, kad knyga pritraukė velnius jos darbo dirbti, – užkūrė pečių ir ją sudegino.

Knygoje „Galia užburti“ gausiai pateikta pasakojimų iš mūsų krašto apie žmones, turinčius blogas akis. Jų labiausiai bijota ir visaip vengta. Akių žvilgsniu galėdavo pakenkti bet kas – vyras ar moteris. Tada sakyta, kad tas žmogus pabijo akių. 87 metų Mykolas Zagurskas iš Užuguosčio teigė, kad šis tikėjimas dar jo menamais laikais buvęs labai stiprus ir tik dabar mokslas jį, kaip ir „burtus visokius, užkalbėjimus“, panaikino.

Mykolo žmona Karolina savo ruožtu papasakojo, kaip ji, gera audėja, buvo nužiūrėta beaudžiant.Vos pradėjus audimą, atėjęs žmogus pagyrė: „Ale kaip gerai tau austi.“ Kai tik pasakė – nytys ėmė sulipti, siūlai trūkinėti, pintis… Ilgai kankinos – nieko nepadarė. Tik kai atėjo sesuo Stasė ir prisėdo austi, audimas pasitaisė. O kitą kartą audžiant apsilankiusi moteriškė pagyrė – lūžo skridinukas, prie kurio parištos nytys, ir per du posmus skietą nukirto…

Ypač saugota nuo nužiūrėjimo kūdikius. Paveiktas tokių akių, naujagimis būdavo neramus, nervingas, nevalgus, labai verkdavo, nemiegodavo. Lina Dubovikienė iš Mačiūnų minėjo, kad į kūdikį, kol sukaks mėnuo, neleisdavo žiūrėti savo vaikų neturinčiai moteriai: esą ji to vaiko labai norės ir taip jį pritrauks prie savęs – kai tas paaugs, savo mamos nepripažins, eis pas tą moterį, kurios akių pabijojo. O Antanina Baranauskienė iš Vydžionių tiki, kad vaiką gali nužiūrėti bet kas, net ir pati motina: kai gimsta, ji nusistebi, kad labai gražus, – ir pakenkia.

Lengviausias būdas apsaugoti vaiką nuo blogų akių – kai gimsta, grafkutę (žiogelį) įsegti į marškinėlius arba į padalkas. Ieva Pilikauskienė iš Jiezno ir Antanina Baranauskienė žino, kad nužiūrėtam vaikui reikia, ant slenksčio pasidėjus, akytes nupraust ir atbula ranka triskart padalkom nušluostyt. Lina Dubovikienė prisimena, kad tokį kūdikį smilkyta žolėmis, pašventintomis per Žolinę, arba verba – kadagio šakele.

Iš pavydo ar gobšumo galėta nužiūrėti ir gyvulius. Tada jų elgsena labai pasikeičia į blogąją pusę. To galima nesunkiai išvengti. Nuėjus į tvartą, pirmiausia reikia pasižiūrėti į lubas ir paspjaudyti (galima ir ant gyvulio) – tada akys nepaveiks.

Jeigu arklys nerimsta, stojasi ant dviejų kojų, karpo ausimis, trepena – vadinasi, yra nužiūrėtas. Rita Balsevičiūtė yra girdėjusi, kad tada reikia jo akis apšluostyti jau nešiotomis vyriškio kelnėmis. Kiaulei, paveiktai blogų akių, Rita šlapimu plaudavo akis, padalkom šlapią vietą nušluostydavo, ir ta atsigaudavo. Beje, ji įsitikino, kad negalima paršo parduoti su maišu: kai taip padarė, kiti jos paršai suviduriavo ir išgaišo. Bronislava Karvelienė iš Užuguosčio yra girdėjusi, nors nelabai tuo tiki, kad kai paršiukai akių pabijo, tai pasveiksta, jei per visus keturis stalo kampus perbrauki šluota su palietu vandeniu ir tada tuo vandeniu, subėgusiu į kibirą, juos apšlakstai.

Panašiai darė Stasė Švabauskienė iš Vydžionių, kai ji pati paveikė savo karvę. Lig tol ji pilną kibirą pieno primelždavo, o kai tuo pasigyrė, iš ryto gavo tik porą litrų. Tai ji padarė taip, kaip pamokino anyta: ant stalo užpylė vandens, kryžmai nuplovė kampus ir tuo pačiu vandeniu nuprausė karvei akis – rytojaus dieną pienas atsistatė. Kitos moterys irgi žino, kad negalima taip džiaugtis ir stebėtis: „O tai daug mano karvutė pieno davė!“ – pamatysi, kad jau tiek negausi.

Anelė Staliulionienė iš Vilkininkų, kai jos karves paveikia blogos akys, melžia traukydama spenius kryžmai, o pieną pila į karštą krosnį – tada pieną atėmusi ragana turinti iškepti. Toks burtas esąs atėjęs iš labai senų laikų… O Antaninos Zensevičienės iš Kašonių motina paveiktos karvės akis rūkina puodkele prieš saulės tekėjimą. Ir ta moteriškė, kuri pakenkė, būtinai ateisianti ko nors skolintis – rėčio, tarkos ar kitko, bet negalima jai nieko duoti. Mat davęs gali susilaukti dar didesnių nemalonumų, o nedavus sumažėja jos galios. Kai kurios moterys, kad kas neatimtų pieno, ant karvės ragų užmegzdavo kukardą (kilputę).

Būdavę, kad blogas akis turėdavo kaimynas ar šiaip artimas žmogus. Antai Jogalinoje toks Koršikas kai tik pasižiūrėdavo į lauke pririštą karvę, pienas išsyk dingdavo arba būdavo „toks geltonas, sukepęs kap sviestas, kap košė“. Būdavę kaimynystėj ir raganų – moterų, kurios nepaprastų galių gaudavo sudariusios sandėrį su piktąja dvasia. Tokia gyvenusi Užuguostyje. Šio kaimo gyventoja Ona Karvelienė kartą per Jonines matė tą senyvą moterį dar patamsy grįžtant nuo karvių apsirišusią galvą kaip ragana ir apsižergusią žagarus. O kai Nibrių kaime vienai moteriai (pavardė žinoma) švento Jono rytą karvė visai nedavė pieno, įtarė pakenkus raganauti linkusią marčios motiną, anksti ėjusią „apsileidus plaukais“ pro tą karvę. Pasiųstas sūnus ėmė ją barti – karvė atsitaisė. Kadangi raganos dažniausiai karves užkerėdavo ankstyvą Joninių rytą, tad žmonės tą dieną jas vesdavo į lauką vėlai, rasai jau visiškai pranykus.

Dažnas burtų ir užkerėjimų tikslas būdavo pakenkti žmonėms. Jie paveikdavę net tiek, kad žmogus susirgdavęs, netekdavęs orientacijos, imdavęs blogti. Tokių burtų, užfiksuotų dzūkiškuose Prienų rajono kaimuose, į aptariamąją knygą nepateko, nors tai nereiškia, kad jų nebuvo užrašyta. Tačiau paskelbta pasakojimų apie tai, kaip naudotasi čia žinomais meilės burtais, kurie gyvavę visoj Lietuvoj. Pavyzdžiui, ne vienas yra girdėjęs, kad per veidrodį galima pamatyti būsimą vyrą ar žmoną, bet nebandęs to daryti. Tik vienas bernas buvo įkalbėtas Kūčių vakarą, dvi žvakes uždegus, žiūrėti veidrodin – ir pamatęs, kokia bus žmona. Piršdavo jam ne vieną merginą, bet jis laukė, kol išvydo tokią, kaip matytą veidrody, ir ją paėmė, nors ji buvo varginga tarnaitė. Kai kurie nupasakoti atvejai ir kitur yra pasitaikę. Antai Ona Vindziulienė papasakojo, kad kai vienai merginai šeimininkė liepė žiūrėti į veidrodį, abi pamatė tarpdury stovintį šeimininką. Šeimininkė „paėmė tai į širdį“, nors ten nebuvo jos vyro, tik taip pasirodė, ir numirė, o šeimininkas vedė tą tarnaitę. Toks atvejis yra nupasakotas ir viename iš Jono Basanavičiaus gautų tautosakos rinkinių.

Merginos žinojusios įvairių būdų, kaip prisivilioti vyrą. Kad ir nedidelėm gegužraibės šaknikėm… O Janinos Aleksiūnienės brolis vis pas kaimynus eidavęs. Tai kartą jį gauti panorusi mergina jam į šaliką tris siūlus įdėjo. Jis pastebėjęs tą šaliką į kišenę įsidėjo. „Būtų šaliką užsidėjęs ant kaklo, būtų ir mergą užsidėjęs…“ – sakė jo sesuo.

Ir sujungti, ir atskirti įsimylėjėliams naudotasi visoje Lietuvoje žinota, efektyvia laikyta priemone: pagautas šikšnosparnis įmetamas į skruzdėlyną, skruzdėlės jį suėda, lieka tik kaulai; tarp jų rastu kabliuku vyrą pritrauki, kojyte su daug nagiukų – atstumi. Tai nupasakojo Rita Balsevičiūtė.

Būta priemonių, kaip atskirti įsimylėjėlius. Juozo Nekraševičiaus iš Jogalinos draugo kaimyno sūnus seniai, dar „Smetonos laikais“, tarėsi bėgti kažkur su savo įsižiūrėtąja, o motina nenorėjo išleisti, tad įkišo adatą slankstin – taip sūnų lyg ir prismeigė, kad nepabėgtų. Sunkiau, bet irgi įmanoma padaryti, kad vedęs vyras liautųsi lankyti meilužę. Vienos pasakotojos prosenelė ilgai nesumanė, kaip juos išskirti. Po kiek laiko sužinojo, kad reikia permesti per juos vaikščiojančius šviežiai sukasto kapo žemėmis, parneštomis jauniausio šeimos nario. Taip ir padarė. Vyras sugrįžo į šeimą, bet gyvenimas joje buvo nei šioks, nei toks.

Knygos įžanginiame straipsnyje Rita Balkutė teigia: „Visais laikais buvo, yra ir bus žmonių, turinčių nepaprastų galių.“ Iš autorės pateiktos medžiagos aiškiai matyti, kad dažnas jų skirdavosi nuo aplinkinių savo išvaizda ar elgesiu, naudodavosi savitomis, neįprastomis poveikio priemonėmis. Tikėtina, kad ne vien tikroviška pasakojimų apie juos medžiaga, bet ir fantastikos antsluoksnis suteiks galimybę ilgainiui išsiaiškinti, iš kur ir kaip tų galių semtasi.

Kostas Algirdas Aleksynas