Pasikalbėjau su Europos Sąjungos struktūrose dirbančiu bičiuliu. Teiravausi, kaip Briuselio politikai vertina, įdėmiai ar abejingai seka audras, susijusias su lietuvišku referendumu dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Sakė: stebi labai akylai. Tačiau pusbalsiu kelia visai ne priešiškus, tačiau pobjaurius klausimus. Pavyzdžiui, tokį: jeigu lietuviams taip rūpi, kad užsienietis, įsigijęs derlingą žemės plotą, joje neįsirengtų hipodromo arba nepastatytų aplinką teršiančios gamyklos (viešojoje erdvėje yra teikiama tokių argumentų, tačiau ne tik jie), kodėl per dešimtmetį narystės ES nepriėmė saugiklius nuo tokių grėsmių užtikrinančių įstatymų. Dar, beje, priduria, kad tose šalyse, kurių piliečiams tokie saugikliai buvo svarbūs, atitinkami teisės aktai buvo priimti, ir joks Briuselis dėl to kryžium negulė.
Nors prasmek ton žemėn, tačiau peršasi primityviai alternatyvus atsakymas. Arba Lietuvos politikai yra skystapročiai, nepajėgiantys apčiuopti problemų, kurios taip smarkiai jaudina jų rinkėjus, kad šie problemos sprendimą, jų supratimu, paremia 300 tūkst. parašų. Juk iš tiesų maga ploti klausimą į kaktą dabar jau referendumo iniciatyvą remiančiai Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei: kur, gerbiamoji tamsta, buvote posėdžiaudama Seime nuo 2004-ųjų – šalies narystės ES pradžios? Juo labiau, kad įžvalgų apie tai, esą užsienio piliečiai žemę Lietuvoje įsigyja pirkdami juridinius asmenis (kitaip tariant, ūkio subjektus), girdėjosi sočiai. Bent jau tiems, kuriems ta problema rūpėjo.
Kita atsakymo į nemalonų klausimą iš Briuseliškių alternatyva: galbūt žemės, hipodromų, ūkininkų interesų problemos referendumo iniciatoriams iš tikrųjų yra kokioje nors dvidešimt penktoje vietoje, o pagrindiniai tikslai slypi kitur. Nes negali tuščioje vietoje užgimti problema, kurios nebuvo. Žinoma, taip sakydamas aš prisimenu, tarkime, p. Pranciškaus Šliužo nuoseklumą – kiek jį mačiau ir klausiau besireiškiantį viešojoje erdvėje dar prieš oficialiosios referendumo iniciatyvos pradžią, jo nuomonė tuo klausimu niekada nekito.
Ko gero, teisinga būtų ir viena, ir kita. Ir mūsų politikai yra tokie, kokių nusipelnėme. Ir tiems, kam žemės nuosavybės klausimas rūpi ne emociškai, o labai ideologiškai arba praktiškai, sugeba suorganizuoti sėkmingą parašų už referendumą rinkimo vajų. Ir vienu, ir kitu atveju diagnozė yra liūdnoka. Jeigu Lietuvos piliečiai be simbolių turi kokios nors patikimesnės tarpląstelinės medžiagos, bendrumo ir nuoseklesnio požiūrio į siekiamus tikslus, tai tie dalykai yra labai nepatvarūs. Na, Lietuva ES atrodo kaip koks nors emociškai nestabilus individas bendruomenėje, kurio ne tik veiksmus, bet ir norus sunku prognozuoti.
Daugiau nei prieš dešimtmetį diduma piliečių siekė narystės ES, žemdirbiai kliedėjo Europoje mokamomis išmokomis ir finansine parama, o politikai – derybininkai siekė kuo greičiau baigti derybas dėl narystės bloke. Ir jeigu derėjosi spartuoliškai, kai kuriose srityse nuolaidžiaudami, tai po teisybei dėl to, kad anuomet Lietuva, švelniai tariant, nebuvo pati stipriausia kandidatė. Kitaip tariant, buvo velniškai daug prielaidų, kad Lietuvos – vienintelės iš Baltijos šalių arba draugėje su Latvija – į ES galėjo ir nepakviesti. Tokią tikimybę tų laikų mūsų politikai žinojo ir neblogai įvertino blogiausio scenarijaus pasekmes. Bent jau, mano nuomone, nuo 2004-ųjų „luktelėti“ dar trejetą metų iki Bulgarijos ir Rumunijos, ar pernykščio ES plėtros etapo podraug su Kroatija, reikštų pakankamai liūdnus dalykus. Jei ne nuoseklią, atbulinę gravitaciją į Rusijos geopolitinę erdvę (kas neprisimena, nuo maždaug 2004-ųjų prasidėjo Vladimiro Putino „aukso amžius“ su visom energetikos diplomatijom ir propagandiniais vaizdeliais apie tos šalies „prisikėlimą nuo kelių“), tai mažų mažiausiai – dešimtmečiais vertinamą atsilikimą nuo tos pačios Estijos. Kurį įveikti būtų prireikę gal net visos kartos pastangų.
Grįžtant arčiau lietuviškos žemės: koks šiuo metu būtų dabar prieš svetimšalių nuosavybę bujojančių žemdirbių gyvenimo lygis? Be ES išmokų, paramos ir kitų dalykų? Tačiau oponuoti trumpos atminties ir emociškai nestabiliems personažams tokiais klausimais, regis, beprasmiška.
O šiaip sekmadienį, vasario 9-ąją, sukako 23-eji pirmajam Lietuvos piliečių referendumui. 1991 m. įvykusios „LR piliečių visuotinės apklausos“ metu 2 028 339 šalies gyventojai pasisakė už šios šalies nepriklausomybę. 147 tūkst. pasisakė „prieš“. Įspūdingas rezultatas, kurio greičiausiai jokiomis aplinkybėmis nepavyks pakartoti, kad ir kokiu klausimu vyktų balsavimas. Ta proga sakyčiau, kad vasario 9-oji, nors ir minima kukliau, Lietuvai yra ne ką mažiau svarbi už Konstitucijos dieną. Viena vertus, Konstitucijos tekstas buvo parašytas bent pusantrų metų vėliau. Kita vertus – kaip tik to balsavimo rezultatai virtę konstituciniais įstatymais, siekiant kuriuos pakeisti reikia ne 300 tūkst., o net trijų ketvirtadalių rinkėjų balsų, gulė į pagrindinio šalies įstatymo stuburą.
Šia proga visus sveikinu ir linkiu nepatirti net kvapo grėsmės, kad kažkas ano referendumo rezultatus mėgintų pakeisti. Taip pat ir Lietuvos vakarietišką orientaciją. Nepaisant naujausių diskusijų šia tema.
Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).