Duona saugo, gydo, gelbsti…

„Duona mus nuo negandų saugo, duona mus gydo, duona mus gelbsti,“ – pasakojo Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro meno vadovė Vilma Pučkienė. Labai gražus jos pasakojimas – tarsi ilgas duonos kelias iki mūsų stalo. Ji kalbėjo apie mūsų senolių papročius, apie pagarbą duonai, apie duonos svarbą kiekvieno lietuvio gyvenime.

Jaunimas, susirinkęs į kultūros centro salę Skriaudžiuose, klausėsi įdomių pasakojimų apie tai, kaip žmonės mylėjo duoną, kaip ją gerbė. Dauguma jau lankėsi Prienų krašto muziejuje ir kartu kepė savo duonutę. Vaikinai prisiminė, kaip nelengva yra girnas sukti. Buvo girdėję ir pasakymą, kad duona iš namų neišeitų – svarbu svečią namuose gražiai sutikti ir pavaišinti.

Mokytoja Janina Joneliūnienė pasakojo, kad pati skaniausia duona yra ant laužo kepta po to, kai šešis kilometrus mišku eini, dar laužą paruoši ir karštų žarijų sulauki. Dar ji prisiminė ir kitokią duonos misiją – Kaziuko mugėje skautai pardavinėjo po mažą gabalėlį skautiškos duonos ir surinktus pinigus skyrė leukemija sergančiai mergaitei. Džiugu šiandien išgirsti, kad liga po truputį traukiasi, ir mergaitė sveiksta. Duona tikrai stebuklus daro…

Vaikai klausėsi mano motulės pasakos apie jauną padavėją, kuri, paniekinusi duonos kriaukšlelę, labai negraži jaunikaičiui pasirodė ir su ja draugauti niekam nebesinorėjo…

O su kuo duona skaniausia? Šią užduotį sprendėme visi. Pasirodo, kad ant duonos riekės gali viską dėti. Ragavom lašinių, vyniotinių, sūrio, žuvies, uogienės, sviesto… Labai skani su cukrumi, medumi, pienu. „Su sriuba labai skanu,“- pasakojo Domantas.

Taip ir sutarėme – skaniausia, kai esi išalkęs, tada duona visada skani, su kuo ją bevalgysi, nors greičiausiai ištuštėjo uogienės stiklainis. Net padžiūvusios duonos nevalia paniekinti, gali mutiniu, biguzu ar ubagiene karštą vasaros dieną atsigaivinti. Kas tai? Susirinksime kitais metais vėl per Šv. Agotą ir pakalbėsime. Kviečiame ir Jus, pavaišinsime ir papasakosime.

Daiva Venclovienė