Tautiškumas – tai tūkstančiai rankomis susikibusių ir pagal tautinius akordus šokančių „širdžių“…

Gimtadienis nulėmė pasirinkimą
Retkarčiais vis pagalvoju, apmąstau ir įvertinu išgyvenimus, įvykius, sukauptą patirtį bei atmintyje užfiksuotus nepakartojamus didelių ir mažų švenčių, renginių, išvykų, projektų įspūdžius. Suprantu ir įsitikinu, kas juos visus vienija. Tai mano tautinė savimonė.

Manąją tautinę savimonę dar kūdikystėje pradėjo puoselėti šeima, o šiandien tai sėkmingai tęsia tautinis šokis. Tautiškumas man – tai dalijimasis tuo, ką yra išsaugoję, sukaupę mūsų protėviai; suvokimas, jog esame dėl to, kad saugotume, skleistume bei puoselėtume tautinę kultūrą; siekis pasaulio kultūrų kontekste išlikti savitai, originaliai tautai; pasididžiavimas savo skirtybėmis bei autentiškumu. Ir pagaliau tautiškumas – tai tūkstančiai rankomis susikibusių, pagal tautinius akordus šokančių ,,širdžių“. Tikiu, jog ryšys tarp žmogaus ir tautos tik tvirtės, o mano autoetnografinė refleksija įkvėps kiekvieną, meilės tautiškumui stokojantį žmogų.

Visa ko pradžia, man regis, buvo dar vaikystėje, kai pirmąkart išgirdau lietuvių liaudies lopšines, kurias niūniavo tėvai bei seneliai, kai klausiausi šeimos narių sekamų lietuvių liaudies pasakų, padavimų, sakmių, kai susipažinau su lietuvių etninėmis tradicijomis, mokiausi jas puoselėti, kai švenčiau autentiškas, tik mūsų tautinei kultūrai būdingas šventes. Įdomu, jog išskirtinės šventės dieną gimiau ir aš – per Žolinę. Žolinė – nuo senų senovės lietuvių pagonių švenčiama šventė, kurios metu bažnyčiose yra šventinami žolynai, rugiapjūtės vainikai bei iš pirmojo derliaus gėrybių kepama duona. Taigi, gimimas šią dieną, ko gero, buvo tas pagrindas, padėjęs formuotis mano tautinei savimonei.

Visuomet jaučiau nepaprastą meilę lietuvių tautinei kultūrai, pagarbiai laikiausi jos tradicijų, domėjausi ja. Gal todėl nė kiek neprieštaravau, kai prieš penkiolika metų tėtis mane nuvedė į lietuvių liaudies šokių būrelį. Tuomet nebūčiau pagalvojusi, jog tai taps mano gyvenimo dalimi, kad įdomiausi gyvenimo įvykiai, didžiausios patirtys bei nuostabiausi atsiminimai bus šokių – tautinių šokių dėka.

Savo pirmąją pažintį su tautiniu kostiumu pamenu taip ryškiai, lyg tai būtų įvykę šiandien. Pirmoji šokių vadovė mums, tvarkingai išsirikiavusiems eilute, dalina tautinius kostiumus. Jie – įvairiausių atspalvių, papuošti blizgučiais, išsiuvinėti raštais. Prisimenu, jog didžiausią įspūdį paliko tautinė karūna. Ji buvo Lietuvos valstybinės vėliavos spalvų – trispalvė, papuošta įvairiaspalvėmis juostomis. Prisimenu, kaip noriai visos mergaitės jas matavosi, jomis grožėjosi ir stengėsi atlikti jau išmoktus žingsnelius su karūnomis ant galvų. Taip pat į atmintį įsirėžė apavas. Man jis buvo itin neįprastas, kaip vėliau sužinojau, avėjau vyžas. Buvo ypatinga diena, jaučiausi tarsi vienos iš vaikystėje skaitytų lietuvių liaudies pasakų herojė. Pamenu, kiek vėliau iš savo bendraamžių susilaukdavau pašaipų, kad šokti tautinius šokius – gėdinga. Mano paauglystės metais madinga buvo šokti sportinius ir modernius – disko šokius. Be abejo, toks požiūris šiek tiek varžė, kartais pristigdavo noro lankyti repeticijas, koncertuoti, tačiau ilgainiui supratau, kad aš tuo didžiuojuosi. Supratau, jog man gera dėvėti tautinį kostiumą ir šokti įvairaus pobūdžio tradicinius, lietuvių liaudies šokius.

Bendrystė – dainų švenčių dvasioje
Bene nuostabiausias įvykis mano gyvenime – Pasaulio lietuvių dainų šventė. Pamenu 2003 metus, kai vyko atrankos į pirmąją XXI amžiaus Dainų šventę. Mes, nepaisant to, jog buvome nerangūs ir kiek žioploki mažieji šokėjėliai, pamilę tautinį šokį, labai norėjome dalyvauti Dainų šventėje. Tuomet vadovės išėjimas iš darbo mums prilygo pasaulio pabaigai. Puikiai pamenu, kaip svajojau apie naują vadovę ir mus visus Dainų šventėje. Džiaugiuosi, kad svajonės pildosi. Niekada nepamiršiu, kaip naujoji vadovė liepė parodyti, ką mokam. Po mūsų prisistatymo jos veido išraiška toli gražu nebylojo apie puikų šokėjų pasirengimą dalyvauti. Visgi didžiulių abipusių pastangų bei ilgų ir varginančių repeticijų dėka mums pavyko. Esu įsitikinusi, jog šis įvykis man padarė didžiulę įtaką. Šiurpuliukai per kūną nueina prisiminus tūkstančius įvairaus amžiaus, iš įvairių Lietuvos miestų ir pasaulio šalių į šventę susirinkusių lietuvių. Atmintyje išlikę vaizdiniai: minia šokėjų vienu metu atlieka tą patį šokį, judam didžiuliame būryje pagal kiekvienam kolektyvui sukurtą scenografiją, kiekvienas šokėjas tiksliai ir sutartinai judame šokio ritmu. Pamenu, jog tada pirmąkart jaučiau tokią mūsų tautos vienybę, stiprybę bei gyvybingumą. Didžiavausi savimi, jog esu viso šito nuostabaus reginio dalelė, galbūt nelabai reikšminga, tačiau reikalinga. Mąsčiau, ką jaučia kiti šventės dalyviai. Ar jie, kaip ir aš, nori save kūrybiškai išreikšti, ar jiems rūpi mūsų kultūros tęstinumas bei šių švenčių dėka ugdomos moralinės vertybės?

Labai įspūdingai atrodė ne tik šokėjai, šokantys tarsi vienas, tačiau ir žiūrovai, kurie Vilniaus „Žalgirio“ stadione entuziastingai darė „bangą“. Tąkart jaučiau, jog mūsų tauta gyva, kad tokių tradicijų dėka ji gyvuos dar tūkstančius metų. Be abejo, tikėjausi, jog tai nėra pirmoji ir paskutinioji Dainų šventė. Iš tiesų jų buvo ir daugiau. Teko dalyvauti kiek mažesnėse, tačiau taip pat ypatingose šventėse Kauno miesto šokių ir dainų, Moksleivių dainų šventėje. Beveik kasmet turėjom galimybę save parodyti bei praturtini šių ypatingų švenčių aura. Pamenu švenčių eisenas, kai tekdavo žygiuoti pagrindinėmis didžiųjų miestų gatvėmis, sveikinti tautiečius, jiems šypsotis, demonstruoti tautinį kostiumą, kviesti į šventę. Nėra nieko maloniau, kaip sutikti besišypsantį žvilgsnį, ar būti užkalbintai garbaus amžiaus moters, kuriai labai patiko tavo tautinis kostiumas ar pasirodymas.

Džiugu prisiminti, jog man teko dalyvauti ir Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventėje. Kai prisimenu šią šventę, užlieja ypatingi jausmai: džiaugsmas, jog teko dalyvauti šventėje, kuri mini tūkstantuosius Lietuvos metus. Ypatinga galimybė teko mano kartos žmonėms, kurioms galės pavydėti ne viena ateities jaunuomenės karta. Šokti tokia ypatinga proga – didelė garbė, todėl pasijutau labai laiminga, apdovanota likimo. Finalinio šokio metu, skambant nuostabiai tautinei muzikai, šokėjai sustojo į figūras, kurios susidėliojo į žodį LIETUVA. Šiuo įstabaus grožio reginiu buvo vainikuotas Dainų šventės finalas. Visi šokėjai atsisuko į publiką ir iškėlė rankas į viršų. Tąkart nesugebėjau sulaikyti ašarų, jaučiau, kad mūsų tauta ypatinga, kad mes, šokėjai iš Birštono, nors ir maža šio renginio dalelė, išaukštinam meilę Tėvynei bei solidarumą. Kitaip tariant, mūsų tautinė kultūra ugdo talentingą ir savo šaknims neabejingą žmogų. Ypatingai jaučiausi ir dėl to, kad mus stebėjo didžiulė auditorija žmonių. Manau, kad tąkart mes buvome vienas ir visi – visi ir vienas, tiesiog tauta, kurią vienija ir stiprina didelis bendrystės ir supratimo, kad mes visi drauge ir esam – Lietuva, jausmas.

Teko girdėti, kad Lietuvos dainų šventės savo dvasia prilygsta senovės Graikijos olimpinėms žaidynėms. Tuomet pagalvojau – tai tiesa, nes ši šventė pritraukia didžiąją dalį visuomenės. Vieni dalyvauja, kiti stebi, treti padeda kurti šį nacionalinį stebuklą. Kiek vėliau, kai tapau studente, teko dalyvauti kiek kitokioje dainų ir šokių šventėje Gaudeamus. Ši šventė vienija Baltijos šalių studentus. Studentų šventės įspūdžiai taip pat ypatingi, nes jos dėka pastebėjau stiprų Baltijos šalių ryšį, supratau, kad mus sieja ne tik bendra Baltijos jūros pakrantė, bet ir savita Dainų ir šokių šventės tradicija.

Patį įdomiausią patirčių bagažą susikroviau keliaudama, savo tautiškumą pateikdama skirtingų kultūrų kontekste. Teko aplankyti įvairias Europos šalis, dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, kuriuose priešingai nei Dainų šventėse dalyvauja skirtingų kultūrų, tradicijų, tautinio meno mėgėjai. Įdomus jausmas užlieja kaskart pasirodant festivaliuose, kuriuose esi kitoks, išskirtinai originalus. Pamenu tą keistą jausmą, kai mums teko pasirodyti po temperamentingųjų meksikiečių, itin aistringų ispanų, ugningųjų gruzinų. Mąsčiau, ar mūsų lyriškas ir romus tautinis šokis įdomus publikai, ar mūsų išskirtiniai tautiniai kostiumai bei muzika žavi juos? Ilgai svarstyti neteko. Žiūrovų ovacijos, nesibaigiantys prašymai nusifotografuoti, leisti paliesti iš lino austus marškinius bei prijuostes, pasimatuoti tautinę karūną išsklaidė bet kokias abejones.

„Esame ir visada būsime įdomūs pasauliui“
Pamenu eisenas, kai tekdavo žygiuoti nepažįstamomis gatvėmis, nešti Trispalvę ir atstovauti mūsų mažajai Lietuvai. Užplūsdavo įvairios mintys: kaip gera atstovauti savo šaliai, jos kultūrai, kokia originali, ori, nuoširdi tauta esame, kaip norisi visa tai perduoti ateinančioms kartoms, neišduoti savęs ir nepasiduoti kitų kultūrų įtakoms. Ir, svarbiausia, kokia laiminga esu aš, dėvėdama tautinį kostiumą ir nešdama Lietuvos Trispalvę.

Kelionių per penkiolika metų būta daug ir visokių. Įdomu, kad kiekviena iš jų tik stiprino tautiškumo dvasią mano širdyje. Kad ir kaip žavėjo kitų šalių kultūros, tačiau niekada neteko suabejoti savąja, gimtąja, jos savitumu, autentiškumu, išskirtinumu. Visos patirtys tik padėjo suprasti, kad esame ir visada būsime įdomūs pasauliui, jeigu gebėsime išsaugoti savo tautinį išskirtinumą, stengsimės jį puoselėti, jį saugoti, jo neišduoti bei didžiuotis juo. Esu tikra, kad kitų pasaulio kultūrų kontekste esame ypatinga tauta. Didžiuojuosi, kad galiu prisidėti prie lietuvių etninės kultūros sklaidos gimtinėje ir toli už jos ribų.

Kaskart, besiruošdama pasirodymui, pagalvoju, kiek daug man davė tautinis šokis. Visų pirma, turiu galimybę kūrybiškai save išreikšti, užsiimti įdomia, sielą praturtinančia veikla, galiu dalyvauti įvairiuose nacionaliniuose renginiuose, kurie vienija visuomenę bei puoselėja jos tradicijas. Be abejo, esu mūsų tautos tradicijų tęstinumo grandis, kitaip tariant, puoselėju tautiškumą ir savo nuoširdžiu, tautiniu šokiu stengiuosi įkvėpti kiekvieną tautietį. Džiugu, kad minėtų Dainų švenčių dėka auga kiekvieno mūsų tautinis identitetas. Dalyvaudama įvairiuose konkursuose, festivaliuose, šventėse ir kituose renginiuose, kuriuos vienija tautinis menas, suprantu, kad mūsų tautiškumas gyvas, kad jam reikia tik mūsų – lietuvių, nusiteikusių apginti etninę kultūrą, išlaikyti tradicijų autentiškumą, kaip lietuvių tautos pasididžiavimą ir išlikimą savo Valstybės istorijoje.

Vytautė Lankevičiūtė, birštonietė, VDU studentė