Žengiant į referendumų Lietuvą

Tautininkų lyderis, vienas iš referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams organizatorių Julius Panka LRT TV laidoje „Dėmesio centre“ dėstė teoriją apie išskirtinumą. Ji auditoriją turėjo įtikinti, kad puoselėti gimtąją žemelę gali tik savi – lietuviai, saistomi bendrumo jausmo. O svetimšaliai atėjūnai mūsų kraštą neabejotinai apdergs, o kai dergalų bus jau per akis, ramiai išsikraustys savo juodo darbo dirbti kitur. Tai esą „rodo Pasaulio pavyzdžiai“, kur kažkur Ekvadore tarptautinės korporacijos atėjo, be sentimentų paliko vos ne išdegintą dykumą ir t. t.
Teorija ne nauja. Įvairiais kampais dėstoma nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Mitologizuojama – nuo dar anksčiau: esą jei ne sovietai, tai Lietuvėlė būtų pats gražiausias, pats švariausias pasaulio kampelis, kuriame gyvena pati darbščiausia ir tvarkingiausia tauta. Sovietmečiu ši mitologija buvo patogi, ji pabrėžė okupuotos valstybės išskirtinumą ir kėlė jos žmonių ūpą. Nors moderniai visuomenei įprastesnis kritinis mąstymas iš tokios teorijos nepaliktų akmens ant akmens: sunku būtų įsivaizduoti, kad sovietmečiu Lietuvą dergė ne vietos čiabuviai, o kokios nors specialiosios, iš Maskvos atsiųstos komisarų – dergikų komandos.
Pageidaujantieji atrasti išsamesnės lietuviškos šventeiviškumo teorijos kritikos lai pasiieško Ričardo Gavelio (1950-2002) literatūros ir publicistikos retrospektyvos – aš nieko geresnio ir naujesnio neparašysiu.
Kam publicistikos neužtenka, gali tiesiog prasikrapštyti akis ir pažvelgti į aplinką, kurioje gyvename: šiukšles, nuorūkas, plastmasinę pakuotę, senus baldus, rakandus, suverstus pakelių gojeliuose. Atkaklesnius kviesčiau „pamėsinėti“ statistiką. Tarkime, duomenis apie tai, kiek Lietuvoje surenkama kenksmingų ir pas mus nenaikinamų atliekų (t. y. tas paslaugas teikiančios tautinio kapitalo kompanijos) ir kiek jų utilizuoti išgabenama į užsienį. Atradus skirtumą ir vien pagalvojus, kur tas trūkstamas surinktų ir neišvežtų atliekų kiekis pradingsta, nesinorės galvoti apie jokias tautos išskirtinumo teorijas. Ei, ū-ū-ū, tautininkai ir žalieji – neįdomi tokia veikla, ar iš jos neįmanoma gauti europinio finansavimo?
Nesakau, kad viskas bus aišku. Tačiau bus panašiau į objektyvią tikrovę: visokių yra užsieniečių, dar įvairesnių lietuvių. Polinkis dergti aplinką vargu ar priklauso nuo tautiškumo, pilietybės ir nuosavybės ribojimo nacionaliniu požymiu. Nors galėčiau papasakoti kelias istorijas, kada investuotojai iš užsienio, Lietuvos provincijoje atidarę įmones, veiklą pradėjo nuo vietos personalo mokymų, kaip elgtis su aplinka, kur mesti šiukšles, kaip rankas muilu nusiprausti. Vargu, ar tokių pamokėlių poreikį galėjau įsivaizduoti.
Na, mitologija, kaip mitologija. Dažnas reiškinys, kurio šaknys – politika. Šiuo požiūriu aiškindami kai kurias naujausias politines, visuomenines iniciatyvas (euro, žemės nuosavybės, atominės elektrinės, žaliosios energetikos, algų, pašalpų, pensijų, etc.) Lietuvoje, būsime arčiausiai tiesos. Ir arčiausiai bjauriausios veidmainystės.
Būdamas liberalių pažiūrų žmogus, pripažįstu, kad bet kuris mano bendratautis gali išpažinti žaliąją, nacionalinę ir net komunistinę ideologiją (požiūris į pastarąją, žinoma, su išlygomis, kol šita „chebrytė“ pripažins savo padarytus nusikaltimus žmoniškumui bendresne ir šiai šaliai konkretesne prasme). Tačiau mane vis labiau erzina šių ryškiai išreikštų ideologinių grupių siekis primesti savo pažiūras visiems ir visų piliečių sąskaita įgyvendinti savo ideologiją. Apie konkrečius pavyzdžius esu ne kartą rašęs šioje skiltyje.
Kodėl Lietuvos žalieji siekia alternatyvios energetikos plėtros, tačiau aš nepažįstu nė vieno iš jų, kuris savo namų ūkyje ją naudotų išskirtinai ir mokėdamas tiek, kiek ji iš tikrųjų kainuoja? Lietuvos (ir ne tik) žalieji porina apie tai, kad alternatyvi energija yra pažangu beigi dora, todėl siekia, kad už jų ideologijos įgyvendinimą susimokėtų net skurdžiausi šalies gyventojai (į elektros ir šilumos kainas įskaičiuotų subsidijų forma).
Kas trukdo savo turimos žemės neparduoti užsieniečiams Lietuvos tautininkus ir kodėl jų sakymas – „Mes neparduosime!” – iš esmės reiškia „Mes drausime jums parduoti savąją!”? Ar Lietuvos tautininkai prisiima atsakomybę už tai, kad, įvedus bent kokius prekybos žeme apribojimus, krenta konkrečių žmonių priklausančios nuosavybės vertė, ir vardan ko jie vertę turi aukoti? Dėl p. Pankos pasakų apie Ekvadorą?
Tačiau svarbesnis klausimas yra kitoks. Ar šie pikti žmonės, nesibodintys priminti, kad už vienas ar kitas nuostatas Lietuvoje pokaryje šaudydavo (geras p. „žaliojo“ Rimanto Braziulio argumentas, ar ne?), primesdami savo ideologiją, klausia, kaip dėl to ši šalis gyvens geriau? Kaip ji gyvens moderniame, žiaurokai konkuruojančiame pasaulyje? Ar bus to pasaulio lūžena, kurios lyderiai visam pasauliui teiks vien nesibaigiančias sąskaitas už mitologizuotas šios šalies nelaimes? Tokie klausimai pernelyg abstraktūs, galime juos kelti kitaip: kaip gyvensime be Europos Sąjungos paramos, sudarančios ketvirtadalį šalies valstybės biudžeto? Iš ko mokėsime pensijas, algas biudžetininkams, mokytojams ir siekdami valstybės investicijų į ūkį?
Kodėl šiuolaikinės Lietuvos simboliai – Žygaičių bendruomenė, kuriai in corpore nusispjaut į šalies interesą atrasti alternatyvių energijos išteklių? Ir dar į prezidentus pretenduojantis Ignalinos rajono meras Bronis Ropė – viešai kryžium gulantis prieš naujos elektrinės projektą Visagine, tačiau ramia sąžine Vyriausybėje kaulijantis 2,5 mln. Lt elektros kainų lengvatoms, nes rajone „trūksta darbo vietų, investicijų ir patrauklumo“. Tyliai nutipenęs tiesiai į ministro pirmininko kanceliariją. Gal norėtų jis paklausti referendume mūsų visų: ar visos Lietuvos žmonės sutinka paremti Ignalinos rajono žmones finansiškai, kad šie pirktų elektros energiją 40 proc. pigiau nei kiti šalies vartotojai.
Tai jeigu jau referendumų Lietuvos siekiame, tai pirmyn – visais klausimais! Ar ne taip, p. Rope?