Prisiminsime su meile ir dėkingumu…

Dvi moterys
Dvi moterys man sakė tiesą:
„Mielas… Brangus… Vienintelis…“.
Dvi moterys mane mylėdamos barė.
Dvi moterys tylėdamos man priekaištavo.
Dvi moterys man viską atleido.
Dvi moterys manimi didžiavos.
Viena buvo mano motina.
Antra mano vaikų motina.
(J. Marcinkevičius)

Dar praėjusią savaitę su miela Genovaite Marcinkevičiene kalbėjomės apie tai, kaip Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje minėsime poeto, mūsų mylimo kraštiečio gimtadienį. Ji prašė pakviesti prof. Viktoriją Daujotytę, literatūros kritiką Valentiną Sventicką, Justino artimuosius, bičiulius ir, visiems susirinkus, pasidalinti prisiminimais. Deja, labai liūdna, bet susirinkę kovo 10 – ąją Justino Marcinkevičiaus memorialiniame kambaryje pasigesime pačios brangiausios viešnios – šio kambario ištikimiausios globėjos ir puoselėtojos, poeto gyvenimo bendražygės ir mylimos žmonos Genovaitės. Vasario 5 -ąją ji užgeso po sunkios ligos. Iškeliavo Anapilin taip pat vasarį, likus vos vienuolikai dienų iki trečiųjų Justino Marcinkevičiaus mirties metinių.
Gal ir neatsitiktinai būtent vasarį, nes daugelio Genovaitę ir Justiną Marcinkevičius pažinojusiųjų atmintyje jie liko kaip viena darniausių porų, labai gražiai ėjusių per gyvenimą vienas šalia kito, visada mokėjusių vienas kitą palaikyti ir vos trumpam išsiskyrus spėdavusių vienas kito pasiilgti. O išsiskirdavo, kaip jie patys sakė, tik poetui išvykus į rašytojų susibūrimus, o Genovaitei – į Labūnavą kiek ilgiau pabūti su tėvais. Į Prienus ar Birštoną jie visada važiuodavo kartu.
Dar studijuodama Vilniaus universiteto Gamtos fakultete susipažinusi su Justinu Marcinkevičiumi ir už jo ištekėjusi, buvusi kėdainiškė Genovaitė Kalvaitytė pamilo ir Prienus, Birštoną, Nemuną ir jo krantus bei pakrantes.
– Aš labai myliu Vilnių, Kėdainius, Labūnavą, bet man labai brangūs ir Prienai, ir jūsų krašto žmonės. Nežinau, kuo Jūs mane užbūrėte, – neretai sakydavo ji.
Pats tikriausias to paliudijimas Genovaitės Marcinkevičienės ir dukrų Ramunės bei Jurgos sprendimas po Justino Marcinkevičiaus mirties jo darbo kambarį ir jame sukauptą turtingą biblioteką perkelti į Prienus, į poeto gimtinę. Rūpindamasi poeto kūrybinio palikimo, archyvinių ir kitų dokumentų sutvarkymu, naujų knygų leidyba, Genovaitė Marcinkevičienė nepamiršo ir Važatkiemio, Justino Marcinkevičiaus tėviškės. Jos rūpesčio dėka Važatkiemyje tarsi pats iš žemės išaugo lauko akmuo su užrašu „O tėviške, drugeli margas…“ Kiek daug tuo pasakyta, nors viskas atrodo taip kuklu ir paprasta. Kita vertus, ir labai nuoširdu, taip, kaip, ko gero, būtų norėjęs poetas, kaip suprato ir ji, pats artimiausias mūsų mylimo kraštiečio žmogus. Pasak poeto Algimanto Baltakio, „…poeto žmonos vaidmenį pagarbiai ir sąžiningai ji atliko iki galo – net ir po Justino mirties“ … „Genutė Justinui išties buvo tikra dovana – subtili, išmintinga“ ( „Respublika“, 2014 – 02 – 06). Tokią ją, orią, ramią, kuklią ir kartu labai draugišką su begaline meile ir dėkingumu prisiminsime ir mes.

Skaudžią netekties valandą liūdime dėl mums brangios Genovaitės Marcinkevičienės mirties ir nuoširdžiai užjaučiame velionės dukras Ramunę ir Jurgą bei kitus artimuosius.
Prienų ir Birštono krašto bendruomenių žmonės