Gerumo gamtai nebus per daug

Selemonas Paltanavičius

Tik maža dalis visų žiemoti liekančių paukščių „priima“ mūsų pasiūlytą pagalbą. Daugelis gyvena savo gyvenimus, kad ir nelengvus, bet – tikrus. Kas žino, kaip elgtųsi jerubės, tikrieji miško glūdumos paukščiai, netekę savo eglynų, ar prie žmogaus nekeliautų visi geniai, neskristų pelėdos. Prieš 50 metų mieste pamatytas juodasis strazdas buvo sensacija, atskridęs lesyklon – įvykiu. Šiandien tai nieko nestebina. Matyt, paukščiai į aplinkos pokyčius reaguoja labai greitai.

Reikėtų prisiminti, kad paukščių globa mūsų krašte yra visai nesenas reiškinys. Profesorius T. Ivanauskas rašo, kad jo tėviškėje žiemą paukščiams būdavo ant karties pamaunamas avižų pėdas, kurio pakakdavo neilgam. Daug dažniau paukščiai sulaukdavo sodiečių (ir ne tik jų) pagalbos, kuri iš esmės nebuvo jiems skirta. Tai, kas pabirdavo kieme ar vežant vežimu, rogėmis, tapdavo lesalu. Visą žiemą taip žmogaus aplinkoje gyveno ir savo įpročius pakeitė ne viena, o daug dešimčių žaliukių, startų, kurpakų, žvirblių, zylių, bukučių, genių, kėkštų kartų. Tai, ką žmonės nevalingai pamesdavo tinkamo paukščiams, tapo būsimo ilgamečio bendravimo proceso dalimi. Iš šio margo sparnuočių pulko galima išskirti naminį žvirblį, kuris yra labiausiai prieraišus žmogaus ūkio palydovas ir be žmogaus gyventi negali. Beje, jis gyvena tik ten, kur gyvenama intensyviai, kur laikomi gyvuliai, pabyra grūdai ar kitas lesalas. Panaši, tačiau ne tokia prieraiši yra geltonoji starta, kuri visada įvertina žmogaus ūkio „kokybę“.
Prieš 100 metų Lietuvoje šiuos paukščius galėjai matyti sodybose, kaimuose, miestuose. Atrodo – tada paukščių globos žiemos metu pradmenys buvo jau padėti, nes lietuviai, visada buvę draugiški gamtai, nešykštėdavo lesalo greta šmėžuojantiems mažiesiems kaimynams. Stimulu paukščių globai neabejotinai tapo 1923 m. išleista prof. Tado Ivanausko knygelė „Mūsų paukščiai ir mokykla“. Joje autorius Lietuvos skaitančiajai visuomenei atvėrė naują tikslą: saugoti paukščius, juos globoti, jais gėrėtis. Apie žiemos globos akcijas autorius rašo: „…Šalčiams užėjus galima privilioti kai kuriuos paukščius prie namų. Tam tikslui daromos jiems ėdžios (turėkime omenyje, kad žodžio „lesykla“ tada dar neturėjome). Geriausiai daryti jas prieš mokyklos langus, kad vaikai galėtų su jomis susipažinti. Tam reikalui prikalama prie lango iš oro lentelė su iškilais kraštais ir pilami įvairūs grūdai, geriausiai kanapės, aguonos, saulėgrąžos, kviečiai. Tokiose ėdžiose su noru apsilanko zylės, bukučiai, kartais dagiliai ir kt.“ Šiandien kai kurie šio teksto žodžiai ar deriniai gali būti sunkiau suprantami, tačiau svarbu – jų esmė. Beje – dabar tokios knygelės, skirtos mokyklai ir paukščiams, neturime…
Taigi, galime sakyti, kad paukščiai Lietuvoje su žmogumi „žiemos sutartis“ sudarė gana seniai. Bent 100 metų čia paukščiai lesinami. Vadinasi – tiek jų kartų kas žiemą tikėdavosi ir sulaukdavo pagalbos. Šiandien gyvena tolimi tų kartų palikuonys. Ar galime jiems staiga pareikšti, kad mes pradedame mąstyti kitaip ir senoji „sutartis“ nutrūksta? Ar žinome, kokios gali būti tokio vienšalio apsisprendimo pasekmės?
Paukščių lesinimas jiems sunkiu metu yra pakankamai senas reiškinys visoje Europoje, dalyje Šiaurės Amerikos. Ne paslaptis – kai kur pagalbos sparnuočiams idėja pasikeitė, jie lesalo gauna visus metus ir gerokai pakeitė savo įpročius ar net biologiją. Tokie nepageidautini reiškiniai gali tapti pavojingi, nes ilgainiui paukščiai vis labiau pasikliauja žmogaus pagalba, silpnėja jų prisitaikymo prie natūralių gamtinių sąlygų įgūdžiai. Be jokios abejonės, prie lesyklų pripratę paukščiai gali būti labai pažeidžiami: šaltą žiemą net viena diena prie tuščios, be lesalo lesyklos jiems gali kainuoti gyvybes.

Ne tik mes, bet ir mūsų paukščiai gyvena stipriai pakeistoje aplinkoje. Šiandien jau negalima kalbėti apie išskirtinai gamtinius jų ryšius, visišką atsietumą nuo žmogaus. Nuo jo globos, kurios evoliucija čia buvo apžvelgta – taip pat. Todėl atsakymas abejojantiems pagalbos paukščiams svarba gali būti vienas – paukščius saugoti, globoti reikia ir būtina; jų lesinimas sunkiu metu yra viena svarbiausių apsaugos priemonių. Ne vienintelė ir ne paskutinė, nes paukščio, kaip ir bet kurio gyvo organizmo, pasaulis labai didelis, sudėtingas ir jautrus.
Apie lesinimo principus rašoma kiekvieną žiemą. Jie – paprasti, tačiau labai svarbūs, telpantys į kelis „postulatus“:
1. Įrenk lesyklą tik tada, jei žinai, kad lesinti paukščius galėsi visą žiemą.
2. Atmink, kad gamtoje išeiginių ir šventinių dienų nebūna. Paukščiai nieko nežino apie tavo rūpesčius ar ligą, jie visada laukia lesalo.
3. Lesalui tinka tik sveiki, be prieskonių, kuo natūralesni lesalai: saulėgrąžos, kanapės, avižos, balta duona, nesūdyti ir nevirti riebalai.
4. Pavasarį paukščius reikia baigti lesinti, kai tik atsiveria plikos žemės lopai. Tuo metu jie turi lesti tik natūralų lesalą.
Paukščių globa ir jų lesinimas žiemą – savanoriškas veiksmas. Jeigu jūs nenorite jų globoti, leiskite jiems skristi pas kaimyną, į jo lesyklą.