„Tik džiaugtis ir laukt visų atvažiuojant…“

Pusdienis kaime  Palmos Pugačiauskaitės reportažas

Kai važiavau į Benčiakiemį pas Onutę ir Andriuką Staniulionius, gerokai spaudė pirmas šios žiemos šaltukas. Pravažiavus keliuką  Ožkų pečiaus link, kur Verknę pasitinka Nemunas, matėsi kalnelis su aukštais medžiais, žyminčiais Onutės tėviškės vietą. Kažkur netoliese – ir Nibrių kalnelis, į kurį, kaip teigia vietiniai, reikia mokėt įsižiūrėt. Ir jei esi kilusi iš kaimo, ir žinai, kas yra nibrė arba šnipė, būtinai pamatysi tokią kalno formą. Todėl, sako, ir kaimas pavadintas Nibriais. Ir Staniulionių sodyba ant kalnelio, nuo kurio matosi kaimą gaubiantis Benčiakiemio miškas, ir gražūs sniegu padengti laukai.

O troboj – jau Andriukas iškūrenęs pečių. Onutei beliko tik išimt žarijas ir ant ližės pašaut bandas – tradicinį šeimos patiekalą. Kol jos kepė, besišypsanti Onutė pasakojo apie gyvenimą…
Gimė ji 1932 m. lapkričio 29 d. Žideikonių kaime, Jiezno valsčiuj Julijos ir Antano Sausanavičių šeimoje, kurioje augo Ona ir jos jaunesnis brolis Antanas. Keturias klases Onutė baigė Jiezne. Toliau mokytis nebuvo galimybių – reikėjo dirbt, kad valdžia neatimtų ir taip nedaug turėtų – 60 arų žemės. Tėvelis, 35 metų jaunas vyras, buvo išvežtas, pirmiausia į Alytaus kalėjimą, o iš jo į tolimas nežinomas platybes, iš kur šeima apie tėvą jokios žinios taip ir negavo. Ir po šiai dienai niekas nežino, kur kapas. „Visur šventa žemelė. Mišias užperku savo parapijos bažnyčioje“, – sako dukra. Ir vis mena tą sunkų laiką, kai mama į Alytų tėvui valgyt veždavo, o ji su broliu namie bijodavo likt. Kartais kaimynė pažiūrėdavo, bet labiausiai dėkingi mamos broliui iš Būdų, kuris padėjo likusiai mamai vienai augint vaikus. O dirbt pradėjo, pasak Onutės, anksti, dar piemenė, ir moteriškus, ir vyriškus darbus.

Prisimena ji ir tuos metus, kai į namus užsukdavę partizanai… Kartą jų vienas stipria ranka įrėmė šautuvą į asla grįstas grindis, ir šis netyčia iššovė… mamai į kojas pataikė, išsigydė, tik duobukės liko… Onutė pasakoja, kaip linus rankom raudavo, stengėsi kuo daugiau – hektarą nuraut, tuomet gaudavo premiją – 2 kg cukraus. „Laikėm karvę, mušdavau sviestą, darydavau sūrius. Anksti rytą, dar saulei netekėjus, persimetu jų krepšį per petį, perbrendu per galą Verknės ir panemune nueinu iki Birštono. Ten sanatorijos gyventojai greit viską nupirkdavo, – pasakoja moteris. – Greit parlakiu namo, į ranką ką valgyt pasiimu ir bėgu dirbt į brigadą. Mama buvo išmokius aust, siuvinėt, megzt. Kol susirenka visi, aš, anksti atėjus, dar spėju novalačką išsiuvinėt“. Ir rodo, kiek daug priaudusi dešimtanyčių, parinktinių abrūsų. „Turiu pasiruošus ir šarvonei, kad gražiai abrūsais papuoštų man virš galvos“, – šypsodamasi išduoda.
1964 metais Onutė susituokė su Andriuku iš Gūdžionių. Šių metų vasario 29 dieną jie švęs auksinį – 50 -ties bendro gyvenimo jubiliejų.
„Papasakosiu kap buvo. Tik visko nerašyk, – vis šypsosi Onutė. – Daug draugų aš turėjau, bet nebuvo man skirto. Kartą Kūčių vakarą surašiau ant lapukų daug vyriškų vardų ir pakišau po savo paduška. Kalėdų rytą anksti inkišu ranką ir traukiu lapuką su vardu „Andrius“. „Oi, kad aplinkui nė vieno nėra Andriaus, – pagalvojau iškart“. Praeina kiek laiko, aš pareinu iš Prienų, o brolis su būsima broliene akselį kluone pjauna ir man sako: „Suradom tau berną“. Buvo ruduo. Tądien brolienė parodė nuotrauką berno su gražia kareiviška uniforma. „Vajezau, koks gražus, jei tokį gaučia“, – sušukau. Artėjo Nauji metai. Apsivilkusi šimtasiūlę, apsijuosus ją dar pančiu, iš miško nešiau šakas raikšte perrišus, kad tvarte paklot gyvuliam būtų ką. Girdžiu, kad loja mūs šuniukas: „Tikriausia berną atvežė“. Su šimtasiūle lyg ir sarmatinaus ait, bet misliu, ai čia kokį atvežė, aisiu. Inteinu per duris, žiūriu už kuknelės Andrius sėdi. Turėjau mandrą suknelę, tai greit apsirėdžiau, stalą paruošiau, tep gražiai pasišnekėjom. Dar į Kisieliškių mokyklą į šokius nuėjom. O jis ir klausia: „Kada vėl galėsiu atvažiuot?“, o aš nieko nepagalvojus sakau: „Kada čėso (laiko) turėsi, ir atvažiuok“. Praėjo tik savaitė, ir, lydimas piršlio, savo brolio, Andrius atvažiavo pirštis“.

Kai sergančios mamos Onutė paklausė, ar gali eit už Andriaus, ši atsakė: „Kap nori, tep daryk“. „Ir lygiai prieš penkiasdešimt metų su Andrium ir liudininkais vasario 29 dieną pėsti ėjom į Birštoną imt šliūbo. Ėjom ir parėjom per ledą. Nemunas stovėjo. Gyvenimą kurt pradėjom Julijanavos kaime, bet ėjo melioracija, ir namą atsikėlėm į Benčiakiemį. Auginom vaikus Danutę ir Andriuką, dirbom kolūkyje, vyras sanitaras buvo. O ir namie ūkį turėjom. Benčiakiemio miške rinkom žemuoges, kurias nešiau į Birštoną parduot. Vaikai augo. Aš šėriau fermoj veršelius. Visi darbai – rankom. Savęs nežiūrėjau – svarbu gyvulius pašert. Parlakiu namo, neatsisėsiu pas stalą pavalgyt, tik pastveriu ką į ranką ir vėl prie darbų. Taip įsigijau didelį skrandžio uždegimą, kurį gydytis teko net Kaune.“ Dukra mokėsi gal tik antroj klasėj, todėl Onutei labai rūpėjo namai, o ir vyras, jaunesnis, namie vienas paliktas. Mena moteris, kaip dukra parašė laišką į ligoninę. Jai tuomet buvo į akis vaistų sulašinta, tai patikėjo jį paskaityt palatos kaimynėms. Sako, nors šposą gražų turėję. Danutė smulkiai nupasakojo, kaip tėvelis, šiek tiek išgėręs, grįžęs po darbo išvirė puodą cepelinų…
„O dabar vaikus užauginom, išmokinom, apženinom. Turim 5 anūkėlius: Laurą, Julių, Aureliją, Tautvydą ir Vaidą. Ko reikia? – sako Onutė. – Tik džiaugtis ir laukt visų atvažiuojant“.
Kantriai mūsų šnekos klausosi Andriukas, vis šypteli paslaptingai ir prisimena, kiek daug dainų išdainuota. Jo paties mylimiausia: „Tyliai leidžias pavargusi saulė“…, bet prasitaria, kad ir ši: „Rašau aš laišką pirmutinį/ Dėl Onutės mylimos“… Ant sienos, šalia lovos, kabo Onutės išsiuvinėtas margais raštais kilimėlis su jos žodžiais: „ Gyvenimas – Tai Kova/ Meilė – Tai Kančia/ Mirtis – Sielos Ramybė“… Klausiu jos, kodėl gi meilė – kančia? O ši atsako, kad jai atrodė, kad kančia… „Jei 50 metų kartu su vyru išgyvenom ir neišsiskyrėm, tai mes – senovinė šeima, – teigia Onutė. – Nebuvo rimtų susipykimų. Reikia į viską žiūrėt su šypsena, ir bus mažiau bėdų, o ir jos bus lengvesnės. Aš vyrą labai saugojau“, – tikina moteris, žvelgdama į jį. O Andrius sako: „ Kad ir aš tave saugojau visada. Ir dabar, kai išeini miškan ir ilgai negrįžti, visko prisigalvoju, jau net ieškot noriu ait“. O į mišką Onutė eina dažnai, ir žiemomis. „Ir tik su gera minčia, – pasakoja.- Drebulę apsikabinu – ligas išdrebina. Beržo stiprybės prašau“. „Ąžuole, tu mano stipriausias medeli, atidaviau visas blogybes, suteik man stiprybės“, – apkabinusi medžius prašo… Ji žino ir visas vietas miške, kur baravykai, kazlėkai šeimynom auga…
Ilgai įsišnekėjom apie gyvenimą, kol užuodėm gardų bandų kvapą, kurias dukra Danutė ir anūkė Aurelija jau nešė ant stalo. Onutė sako, kad ne paslaptis, kaip jas kepa: „Tarkei reikia: 3 dalių tarkuotų bulvių, 1 dalies – šutintų. Jei įmuši kiaušinių – bandos bus ne senovinės. Pečius pas mus iš šamotinių plytų. Jame ir duoną, pyragus, sausainius, vyniotinius ir visokiausius patiekalus kepam“. Į pokalbį įsiterpęs šeimininkas primena, kad pečių geriausia kūrenti beržinėm, alksninėm malkom, bet jis, kai žmona nemato, sako, įmeta ir kelias ąžuolines. Apie valandą kūrena pečių, kol lieka žarijos. Jas gerai iššluoja šluota iš pušų skujų. Tarkė jau būna išplota, išlyginta ant kopūstų lapų. Uždeda tą lapą su tarke ant ližės ir šauna pečiun, į kurį telpa šešios bandos. Kepa apie pusvalandį, priklausomai kaip iškūrentas pečius. Nuima kopūsto lapą, o jei jo lieka kur ant bandos krašto, tai tik gardžiau, supjausto, suvilgo į padažą iš spirgučių, grietinėlės ar sviesto. Dar uždengia dangčiu ir palaiko pečiuj, kad labai karštas pateiktų į stalą. Dar varškę padaro, į ją įpylus saldžios grietinės ir gerai ištrynus. O, kad tai labai skanu – buvo galima įsitikint, kaip visi skaniai šveitėm bandas, net pirštus apsilaižydami. Onutė primena dar vieną savo tradicinį patiekalą – cepelinus, kuriuos verda kasmet laukdama kalėdot ateinančio klebono.
Dukra Danutė pasakoja išsaugojusi mamos austą lininį ritimą medžiagos. Rodo dar močiutės mamai siūtą lininę suknelę ir išsiuvinėtą prijuostę. Pati Danutė iš mamos išmoko megzt, jos dukra Aurelija – puikiai neria, dukra Laura – mokosi J. Gruodžio konservatorijoj akordeono specialybės. Danutės brolis Andrius – aistringas fotografas mėgėjas. Brolio vaikai: Julius – labai gražiai piešia. Jo piešinius įrėmintus saugo diedukai; Tautvydas – groja klarnetu, Vaida – „Trapuko“ šokėja. Onutė ir Andrius džiaugiasi anūkei Aurelijai padovanoję akardeoną. Sako, kad gražu, kai abi anūkės kartu užgroja… Visi turi tradiciją – susirinkti tėviškėj per Onines. O, kai kaimynas Bajoras armonika užgrodavęs, tai sako, ant jų kalnelio beveik visas kaimas sueidavęs… Onutė su savo patiekalais aktyviai dalyvauja ir Prienų globos namų organizuojamoje Oninių šventėje. Yra gavusi Padėką „Už dalyvavimą renginyje „Rožių diena Muziejų nakčiai 2013“.
„Buvo gražių laikų… – kiek susimąsto moteris. – Dabar laukimas… Ir džiaugimasis visais“.
Labai greitai prabėgo pusdienis Benčiakiemyje. Išvažiuojant Onutė ir Andriukas būtinai įdavė lauktuvių, kvietė vėl į svečius, išlydėjo į lauką. Onutė dar palydėjo pas artimiausią kaimynę Eleną Kaminskienę, beveik vienmetę, pasak moters, tik ji gimusi 1933 metais. Maloniai sutikusi Elena greit aprodė savo mėgstamus darbus ir nusifotografavo prie jų su kaimyne Onute atminčiai. Elena taip pat kviečia pavasarį į svečius, kai sužaliuos laukai, kai bus galima atidžiai apžiūrėti jos surinktų akmenų kolekciją, kurių kiekvienam ji sugalvojusi po vardą…
Staniulionių kieme mūsų laukia gaspadorius Andrius. Kaip ir priklauso: senovinė šeima neina į trobą, kol svečiai neišvažiavo, nors ir šalta. Nuoširdžiai abudu sustoję moja rankomis, kol mūsų mašina nuvažiuoja nuo kalnelio… Iki pasimatymo pavasarį.