Širdyje išliko kaimo dukra

Oną Šaulinskienę jubiliejaus proga pasveikino Birštono savivaldybės taryba ir merė N.Dirginčienė.

„Praeitą gyvenimo etapą nugyvenau laimingai ir turiningai. Prasmės jam suteikė bendravimas su žmonėmis, galimybės padėti jiems ir patarti, kai ką galbūt sulaikyti nuo neprotingo žingsnio, kai kam likimą pakreipti tiesesne vaga. Kokias pareigas bebūčiau užėmusi, kur bedirbusi, visur ieškojau sutarimo su žmonėmis, stengiausi pirmiausia išklausyti, o ne teisti. Jeigu tektų vėl viską pradėti nuo pradžių, ko gero, gyvenčiau taip pat, keisčiau tik detales, galbūt susilaikyčiau nuo vieno ar kito žodžio ir poelgio,“ – taip savo septyniasdešimtojo jubiliejaus išvakarėse kalbėjo ilgametė Birštono vienkiemio pradinės mokyklos – darželio pedagogė, Birštono krašto politikė ir visuomenės veikėja Ona Šaulinskienė.

Pašaukimą jautė mokytojos darbui
Ona Šaulinskienė neslėpė, kad nuo sausio 29 dienos, jos gimtadienio datos, įsisuksianti į šventinį maratoną, tačiau šįkart tai bus malonūs rūpesčiai, nes norėsis susitikti, paminėti savo jubiliejų su artimaisiais, draugais, kolegomis, gerais pažįstamais, su kuriais iki šiol išsaugojo šiltus santykius. Kaip pati pajuokauja, dėl tokio aktyvaus bendravimo, darbo ir dalyvavimo politinėje veikloje tenka neribotam laikui atidėti ir „močiutės“ pareigas, ir pažadą įsitraukti į „Bočių“ bendrijos veiklą.

Paklausta, kuris veiklos etapas – pedagoginis ar politinis – jai arčiausiai širdies, pašnekovė tikina, jog labiausiai jai patinka mokyti pradinukus. Tėvai, eiliniai kolūkiečiai, ragino ją siekti mokslo, o ji kitokio pašaukimo ir neįsivaizdavo. 1961 – aisiais, vos tik baigusi Stakliškių vidurinę mokyklą, dvejiems metams tapo Kedonių aštuonmetės mokyklos (buv. Jiezno, dabartinis Alytaus r.) pradinių klasių mokytoja. Studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, aštuonerius metus dirbo Kašonių aštuonmetėje mokykloje. Labai mėgo savo darbą, todėl kai 1971 m. jai buvo pasiūlytos Nemaniūnų aštuonmetės mokyklos direktorės pareigos, labai išgyveno dėl tokio paaukštinimo.

-Labai gerai jaučiausi Kedonyse. Sutariau su mokiniais, kai kurie buvo mano bendraamžiai, kartu stovyklavome. Iki šiol jaučiu nostalgiją šiai mokyklai. Atėjusi į Kašonis, čia pasijutau tarsi draugiškoje ir vieningoje šeimoje, radau labai gerus žmones – mokykloje tuo metu dirbo šį mėnesį kartu Anapilin išėję šviesios atminties mokytojai Bronė ir Stasys Čekanauskai, mokyklai vadovavo Antanina Aleknavičienė, o ir kitos kolegės mane apsupo rūpesčiu, kartu dirbom, kartu nuomojomės butus, vaidinome spektakliuose, dalyvavome saviveikloje, – prisiminė visų Onute šaukiama Šaulinskienė. Jos teigimu, dramos ir meno kolektyvai rajoniniame konkurse netgi laimėjo pirmąsias vietas, mokykla buvo apdovanota prizais – dviem akordeonais.
-Vadovaujant Stasiui Čekanauskui, buvo pastatytas už mokyklą didesnis priestatas, mokytojų namas. Tačiau mokyklos augimo bumas baigėsi, mokinių staiga sumažėjo, mokytojai neteko darbo krūvio, kolektyvas ėmė byrėti. Kalbinama kolegų, jau pakėlusių „sparnus“ į kitas mokyklas, skaudama širdimi sutikau tapti Nemaniūnų aštuonmetės direktore. Maniau, kad su užgriuvusia atsakomybe nesusidorosiu, ir teks man po pusmečio nuleidus galvą atgal pareiti, – prisiminimais dalijosi O.Šaulinskienė.

Jauniausia ir aktyviausia
Į Nemaniūnus ji persikėlė su vyru Albinu, kuris įsidarbino kolūkyje agronomu. O.Šaulinskienei tuomet buvo 27 – eri. Ketverius metus ji buvo pati jauniausia rajone mokyklos direktorė. Tuometinis švietimo skyriaus vedėjas Albinas Micka ją vaikeliu vadino, o ji ėmėsi nemoteriško darbo – suprojektavo naują stadioną, nes ankstesniame rado tik sulūžusį krepšinio stovą. Padedama kolūkio pirmininko Juozo Kučinsko, savo ir vyro giminaičių, direktorė gavo lėšų, medžiagų ir technikos žaidimų aikštelėms įrengti. Aikštynas tarnavo ilgus metus, tik visiškai neseniai buvo išgriautas.
O kad 1975 metais Ona Šaulinskienė pasuko į politiką, pasak jos, kaltas tuomet buvęs madingas socialistinis lenktyniavimas, kuriame aktyvios direktorės vadovaujama mokykla, keliskart tapusi nugalėtoja, visam laikui užsitikrino pereinamąją taurę.
-Pirmus metus buvo paskelbtas vakarinio mokymo vajus. Kolūkio pirmininkas padėjo man surinkti mokinių – sublizgėjom. Socialistiniam lenktyniavimui „paukščiukų“ pridėjo ir mokytojų, siekiančių aukštojo mokslo, skaičius, ir mokinių profesinis orientavimas, ir iš rėmėjų gautos lėšos.
Mokykloje nebuvo vandentiekio, vandenį vežiodavo bidonais iš netoliese esančio bokšto. Direktorė dėl pagalbos išdrįso kreiptis į priskirtus mokyklos šefus – Susivienijimo vadovus. Sutarė, kad mainais jiems nupieš stendus. Susivienijimas savo lėšomis sutvarkė vandentiekio bokštą, o kolūkio valdžia padėjo atvesti vandenį iki mokyklos. Rajone tai buvo įvertinta.

Iš biografijos „nepatogių“ faktų neišbraukė
-Gal kad sekėsi dirbti, mane pakvietė į LKP Prienų rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyrių. Labai nenorėjau palikti mokyklos. Tačiau ir partijos komitete teko dirbti organizacinį darbą, orientuotą į žmogų. Bendravau su žmonėmis, pagal galimybes stengiausi jiems padėti vienoje ar kitoje situacijoje, – pasakojo O.Šaulinskienė.
Jos iniciatyva buvo organizuojami darbo pirmūnų pagerbimai, daugiavaikių motinų apdovanojimai, jaunuolių palydėtuvės į armiją, ji prisidėjo, rengiant dainų šventes, kitus kultūrinius renginius, mezgant draugystę su kitais miestais.
Skyriaus vedėjai buvo pasiūlyta kopti karjeros laipteliais ir užimti komiteto sekretorės pareigas tolimame rajone. Nenorėdama palikti namų ir tėviškės, O.Šaulinskienė pasiprašė į Birštoną.
1979 – 1984 metais Ona Šaulinskienė dirbo Birštono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja. Teko dirbti kartu su Antanu Serafinu Zenkevičiumi, matyti, kaip nelengvai skinasi kelią naujų objektų statyba, šilumos ūkio centralizacija. Kuravo kultūrą, švietimą, sveikatos apsaugą, turizmą.
1984 – 1989 m. ėjo LKP Prienų rajono komiteto sekretorės pareigas. Šio fakto O.Šaulinskienė iš savo darbinės biografijos neišbraukė, ir partinio bilieto nei slėpė, nei naikino.
– Ką čia slėpti? Gyvenau ir dirbau tuometinėje santvarkoje. Buvau toks pat žmogus, kaip ir daugelis kitų to meto Lietuvos žmonių – kilusi iš religingos šeimos, todėl ir „šliūbą“ ėmiau, ir vaikus bažnyčioje krikštijau. Jeigu būtų kas įskundęs, būčiau ne tik partinio, bet ir mokytojos darbo netekusi. Visgi sutariau su žmonėmis, gal dėlto jie mano pavardės Sąjūdžio mitinguose net nelinksniavo. Nors dėl savo partinės praeities Atgimimo metais karčią piliulę teko nuryti… Gerai dar, kad susiklosčiusios aplinkybės mane vėl sugrąžino prie pedagoginio darbo,– atvirai sakė O.Šaulinskienė.

Savo laiką dalina mokiniams ir rinkėjams
1990 metais, sumažėjus vaikų Birštono vienkiemio darželyje, gyventojų ir valdžios atstovų iniciatyva jame buvo įsteigta pirma klasė, jos mokytoja tapo O.Šaulinskienė, kitais metais atsirado jau dvi klasės, taip susikūrė pradinė mokykla. O.Šaulinskienė pradinių klasių mokytoja joje dirba jau 24 metus.
– Puikiai sutariu su jaunesnėmis kolegėmis, jos man kaip dukros. Esu dėkinga, kad jos neignoruoja mano nuomonės. Laiminga, kad dirbu kolektyve, kuriam išmintingai vadovauja kompetentinga, geranoriška ir labai tolerantiška direktorė Regina Gustaitienė. Mūsų mokiniai garsėja ir sportinėje, ir kultūrinėje veikloje. Stengiamės, kad mokyklėlėj mokiniams būtų saugu ir jauku, mažoje bendruomenėje galime sužiūrėti kiekvieną, glaudžiau bendrauti su tėvais, – pastebi patyrusi pedagogė.
Nuo 1997 metų Ona Šaulinskienė renkama į Birštono savivaldybės tarybą. Už ją visuomet gausiai balsuoja Nemajūnų krašto žmonės, buvę mokiniai. Penktą kadenciją Taryboje įpusėjusi politikė dalyvauja Socialinių reikalų komiteto darbe. Ji piktinasi dabartine valstybės socialine politika, kuri išaugino ne vieną išlaikytinių kartą, puikiai žinančią savo teises, bet neprisiimančią atsakomybės.
-Kuo prastesnės tos vaikus auginančios šeimos, kurios neprašo pašalpų, o bando kapanotis savo jėgomis, dirba už minimumą? Manyčiau, kad joms valstybė taip pat turėtų padėti, – sako ji.
Politikės manymu, nors Birštonas labai pasikeitė ir atsinaujino nuo devinto dešimtmečio, kuomet ji čia dirbo, dabartinei valdžiai pakaks iššūkių, kol bus sutvarkytos apleistos kurorto erdvės. „Matau, kaip pasiteisino Centrinio parko projektas, tikiu, kad nauja gyvybė bus įkvėpta ir miesto nepuošiantiems apleistiems pastatams. Tik reikia kantriai išlaukti, kol atsiras tinkami investuotojai, – mano O.Šaulinskienė.
Prityrusi politikė žavisi dabartinės merės Nijolės Dirginčienės aktyvia pozicija, jos toliaregiškumu, gebėjimu planus paversti realiais darbais, pastangomis užmegzti ryšius su partneriais iš užsienio ir plėsti Birštono vardo žinomumą pasaulyje.

Atgaivą randa gimtoje sodyboje
Žiemą Ona Šaulinskienė labiau miesto gyventoja, o pavasarius – rudenis leidžia savo gimtojoje sodyboje Krasausiškių kaime, tačiau ir čia ji pasiilgsta žmonių ir veiklos, todėl lankosi Pieštuvėnų bendruomenės renginiuose, kas kelintus metus savo sodyboje organizuoja Andrulevičių ar Šaulinskų giminių susiėjimus, susikviečia jaunystės draugus.
Su kaimynais ją sieja ne tik bičiulystė, bet ir Krasausiškių ežeriukas, tyvuliuojantis klonyje, matomas iš beveik visų sodybų langų. Onutė jau dešimtį metų yra šio ežero nuomotoja, o kaimynai draugiškai padeda jį saugoti nuo brakonierių.
– Ežero nuoma susijusi su prievolėmis: kasmet telkinį reikia įžuvinti, valyti jo prieigas ir pakrantes, saugoti nuo neprašytų „svečių“. Gal ežeras yra atokesnėje vietoje, o gal čia lankosi geranoriški žmonės, tačiau iki šiol su žvejais pavyko surasti bendrą kalbą, ir nemalonių incidentų beveik nepasitaikė. Su kai kuriais esame susidraugavę, už vertingus patarimus leidimą žvejoti išrašau ir nemokamai, – teigia ežero šeimininkė, pridurdama, kad į kaimą norėtų sugrįžti visam laikui, po to, kai apleis aktyvią visuomeninę veiklą.
-Koks kaime gamtos grožis! Atsikeli ryte – lyg ir kažką skauda, bet užtenka išeiti į daržą, prie ežero ar į mišką žemuogių rinkti – vėl pasijunti jaunas. Sodybos reikia ir abiems dukroms – Linai, Justei, žentui Laurui, kuris yra aistringas žvejys, anūkėliams Titui ir Miglei, – tikina Ona Šaulinskienė. Ji sako, kad ir po ilgų, karjerai bei darbui atiduotų dešimtmečių išliko kaimo dukra.

Dalė Lazauskienė