Mokytasi ir mokslinyčioj

Tai dėjosi XIX amžiaus antroje pusėje. Lietuva jau buvo netekusi savo pavadinimo, paversta Rusijos šiaurės vakarų gubernijomis. Po 1863 – 1864 metų sukilimo, kurio 150 metų sukaktį minime, pradėta įnirtingai rusinti lietuvius. Buvo uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis, vietoj jų įvesta graždanka – lietuvių raštijai šiek tiek pritaikytas kirilikos variantas. Imta masiškai steigti rusiškas pradines mokyklas, kuriose mokė mokytojai rusai. Mokyta iš rusiškų, visoje imperijoje vartojamų vadovėlių.

Kad lietuviukai greičiau išmok­tų rusiškomis raidėmis skaityti ir rašyti, cariniai „švietėjai“ šioms Lie­tuvos mokykloms parūpino paran­kią mokymo priemonę. 1875 me­tais Vilniuje spaustuvininkas A. Syr­kinas išleido joms skirtą ele­men­torių. Jis buvo kartojamas per visą spaudos draudimo laiką – iki 1902 metų išėjo šeši leidimai. Vai­kai iš jo turėjo mokytis skaityti ru­sišką tekstą. Bet būta ir kito, kur kas svarbesnio ketinimo: pripratinti juos skaityti ir tomis pačiomis rai­dėmis parašytus lietuviškus tekstus ir kartu mokytis šnekėti rusiškai. Tad pagrečiui su rusišku tekstu pateik­tas ir jo vertimas į lietuvių kalbą.

Suprantama, mokėsi iš šio ele­mentoriaus ir mūsų krašto vaikai, per prievartą lankę rusišką mo­kyk­lą. Ir jie, pavyzdžiui, skaitė maždaug tokius „lietuviškus“ sakinius, iš­spausdintus rusiškomis raidėmis (patogumo sumetimais pakeičiame jas lietuviškomis; beje, pavyz­džiuose, kaip ir rusiškoje abėcėlėje, nesama nosinių ir ilgųjų balsių, rai­dės ė): „Ant kruvos sedeja (t. y. tu­pėjo) pempes“; „Siera ant dau­gy­bes (daug kam) reikalinga“; „Auk­le, pas mani maža buva (mažai tu­rėjau) darba“; „Šitai gera šalis tos ma­terijos (tos medžiagos pusė)“; „Užvidijimas yra smertelnas grie­kas (pavydas yra mirtina nuodė­mė)“; „Lape stojose prietelku gerves (susidraugavo su ger­ve)“… „Giedoju iš ankstybes dienos“, – gi­riasi vyturys viename eilėraštyje. „Pa­vadinket (t. y. išvardinkit) pavasarines, vasarines, rudenines ir žiemines meneses“, – skiriama mo­kiniams užduotis.

Pateikiamuose pavyzdžiuose ru­siškiems vardams parenkami lie­tuviški atitikmenys: „Motina nuva­žiava atvežt Aleksandriuka“ (rusiš­kame tekste minimas Saša); „Pabu­čiok mani, Mare“ (rusiškai – Ma­ša). Sonia paverčiama jokiame var­dyne nerandamu vardu Zania, Na­dia – Nodieja…

Mokiniai turi išmokti rusiškai vadinti įvairius buities reikmenis. Tarp aprėdijimo (t. y. aprangos) da­lykų paminimi surdutas, prakas, ploš­čias, sarafanas; tarp valgymų – kepenis (t. y. kepsnys) su žuviais; tarp gėrimų – kova, alas, arielka… Plėšrieji paukščiai – tai draskančios paukštės, šliužai – šliauželiai; vais­medžiai – vaisingi medžiai. Sodyba vadinama gaspadoriška budavone, valstietis – valsčioniu.

O kiek savaip susidarytų „lie­tu­viškų“ žodžių: darbauk (t. y. dirbk), giedoju, nusibudyk, saulė šviesina (t. y. šviečia), alkanavom (t. y. badavom), vilniojos (t. y. vilnijo)…

Pažodiniu ir net paraidiniu ver­timu pašlovinamas visos Rusijos val­dovas – „ciesorius“:

Daug metu, daug metu,
Pravoslaunas Russkas Ciesorius!
Prieteliškei, balsingei giesme ta
Giedojas pradeidas senovej,
Prieteliškej, balsingei giesme ta
Ir dabar visa Rossija tvirtije;
Su ja počiela puse-pasaules
Vardas Ciesoriaus skumba.
Anai visur atsakant,
Nešas Rusiškas ura
Nu Kaukaza lig Altajaus,
Nu Amura lig Dniepraus…

Pažintis su „Rusišku mokslu dėl lietuvinykų“ leidžia teigti, kad tai bu­vęs visai ne kilnių pedagoginių tiks­lų siekiantis ir, ko gero, ne­mok­šiškiausias kada nors buvęs Lietu­voje išleistas mokykloms skirtas va­dovėlis. Galima netgi įtarti, kad toks jis darytas specialiai, norint su­niekinti pačią lietuvių kalbą kaip ne­valdomą jokių gramatinių dės­nių, pilną slaviškų žodžių – aplie­tu­vintų ar ir lygiai tokių pat, kaip ru­sų ar lenkų kalbose, „įrodančių“, kad lietuviai kadaise atskilę nuo ru­sų ir dabar turi vėl su jais sutapti. Lie­tuviškai kažin ar reikiamai mo­kąs „vertėjas“ galėjęs prisiprašyti ap­graibom „patalkinti“ kokį nors mažamokslį, neraštingą vietos gyventoją, nes daugelis tarmiš­ku­mų yra kaip tik būdingi Vilnijai. Na, o mūsų krašto mokiniams šie nuto­limai nuo įprastinių formų turėję at­rodyti keistai, neįprastai ir galėję būti sutapatinti su kitais gausiais ele­­mentoriaus kalbos nenormalu­mais.

Kita vertus, anuo metu ir pati lietuvių kalba dar buvo gerokai pa­veikta kaimyninių slavų kalbų. Ją vis intensyviau norminti, gryninti bus imtasi kiek vėliau. Antai tada jau kone visur gyvavo žodis mokytojas, bet mažai kur žinomam žodžiui mo­kinys kalbininkas Jonas Jab­lons­kis suteiks dabartinę reikšmę jau po kelių dešimtmečių. Aptaria­mame elementoriuje mokinys vadi­namas studentu, o pamoka – lek­cija. Mokykla įvardijama tiesiogi­niu skoliniu škala arba vertiniu (iš rusų kalbos učilišče) mokslinyčia, mokytuve („Šitie namai, ing kurius aš einu mokytes, vadinas moksli­ni­če. Mokituvei ira mokitojas…“). Iš mokymo priemonių randame lie­tuviškai pavadintas tik knygą ir dabar jau atgyvenusią rašiklio dalį plunksną. Sąsiuvinis elementoriuje – seksternikas ar tiesiog popieras, pieštukas – alupkas arba švinyklė, rašalas – atramentas (šį žodį išlai­kiusios liaudies dainos: „Man ne­reikia plunksnos anei atramento, mano mergužėlė žodeliu supran­ta“), rašalinė – raštelnyčia ar kala­moras, liniuotė – linija, lenta – tob­lyčia…

Verta susimąstyti: kaip mes dabar kalbėtume, jei nebūtų buvę tautinio atgimimo ir kalbininkų pastangų gryninti savąją kalbą…

Kostas Algirdas Aleksynas