Apie rūkytą mėsą, obuolių dydį ir agurkų tiesumą

Apie tai, kad Europos Sąjunga „uždraudė rūkyti ir valgyti to­kiu būdu pagamintą žuvį ir mėsą“, šią savaitę perskaitė, girdėjo (su­gedusiu telefonu viena boba sakė) grei­čiausiai didžioji dalis lietuvių. Net tie, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo protingi žmonės. Man įdomu, o kiek jų perskaitė ir išgirdo gausius šios žiniasklaidos nekompetencijos pavyzdžiu tapusios informacijos paneigimus? Neabejoju – gerokai mažiau. Spėju, kad jau visai menką dalį lietu­vių tie paneigimai įtikino.

Skandalingo kliedesio anatomija, įtariu, yra klasikinė. Kažkas kažkur kažką perskaitė arba girdėjo („Lenkijos spaudoje“ – kon­kretus šaltinis taip ir nebuvo nurodytas), ėmė ir parašė. Prieš tai, žinoma, pamiršus patikrinti jei ne atitinkamose Europos Ko­misijos struktūrose, kurių pareigūnai bendrauja ir telefonu, ir elektroniniu paštu, tai bent jau EK atstovybėje Vilniuje, kur beveik visi pareigūnai kalba lietuviškai. Arba Lietuvos diplomatinėje atstovybėje prie ES Briuselyje, kurioje lietuviškai bendrauja visi.

Pranešimas užtat tapo it saldainiukas Lietuvoje, kurioje loti prieš viską, kas daugiau ar mažiau susiję su ES, tapo gero skonio ženklu. Ryjama laikraštiena. Nuo intelektualų ir „intelektualų“ Seime iki šiaip vingių jonų, kurie politines aktualijas aptaria daž­niausiai prie pilstuko butelaičio, prieš tai pasižiūrėję kokias nors rusiško TV kanalo žinias. Viskas pagal bendrą kryptį, kalančią lietu­viams į galvas paprastą schemą: ES iš esmės yra tik sodomitų-masonų „šaika“, kuri šiuo metu iš doro ir darbštaus lietuvio nori atimti žemę, pasodinti „ant euro“ ir uždrausti jam čiaumoti rūkytus lašinius.

Įkvepiantis vaizdelis – tiesa? Tiesa, vėliau, „žinią“ paskleidus, buvo pradėti kalbinti atsakingi pareigūnai, Europos Parlamento nariai iš Lietuvos. Tarsi niekur nieko – šiais laikais tai vadinama net ne paneigimu, ar bent patikslinimu. Tiesiog informacijos „papildymu“. Į kurį, nemokančioje kritiškai mąstyti visuomenėje ne iš karto ir dėmesį atkreipia. Nes nelabai ir nori – informacijos „papildymas“ nelabai atitinka suformuotą „sodomitų-masonų šaikos“ vertinimo schemą.

Nors iš tikrųjų reikalo esmė yra daugmaž aiški. Briuselis eilinįsyk „užsireglamentavo“. Greičiausiai didiesiems maisto pro­duktų gamintojams atstovaujančių lobistų pastangomis nusprendė „pasirūpinti“ vartotojų sveikata ir sureguliuoti rūkytų gaminių ga­mybos procesą. Kad dūmo šaltiniu nebūtų kenksmingos me­džiagos, kad būtų vartojama mažiau chemikalų ir t. t. Iš tikrųjų – dar keletas ES biurokratų sukurptų dokumentų, tarp kurių raidžių, žodžių ir išvestinių prasmių velnias nusilaužtų abi kojas.

Ieškant paprastesnių gyvenimo aiškinimo schemų beigi pagrindo sąmokslo teorijų, greičiau sakyčiau, kad viso šaršalo pa­grindinės priežastys yra dvi. Viena vertus, visiems, taigi ir Briuselio biurokratams būdingas noras viską reglamentuoti – prisimename legendas apie prekiauti tinkamų „obuolių dydį“, „pomidorų spal­vą“ ir „agurkų tiesumą“, kurios ne vien iš piršto laužtos….

Tačiau ne tik. Man asmeniškai atrodo, kad kita tų visų reg­lamentų priežastis yra svarbesnė. ES institucijose dirba keliolika tūkstančių legalių lobistų, kurių darbas – įtikinti ES politikus pareigūnus bei biurokratus įvairių sprendimų būtinumu. Samdo juos daugiausia stambių kompanijų korporacijos ir aso­cijuotos verslo, visuomenės interesų grupių struktūros. Aso­cijuotos, nes pavieniui lobistų paslaugas įsigyti nepakelia kišenė. Juo labiau, tarkime, smulkesniems verslininkams susivienyti į asociacijas, ne­susipykti ir atrasti bendrus interesus, kuriems būtų atstovaujama EK darbo grupėse, yra sunkiau nei didžiosioms korporacijoms, kurios labai aiškiai žino, ko siekia.

Taigi esmių esmė yra ta, kad diduma ES reguliavimo, regla­mentavimo sprendimų galimai yra didžiųjų korporacijų įrankis prieš smulkesnius konkurentus. Kurie turėdami mažiau išteklių bei galimybių rūkytos mėsos istorijos kontekste įsigyti teisingą dūmo šaltinį, jį patikrinti, sertifikuoti savo gamybos technologiją. Vos vos ant kojų stovinčios įmonėlės vadovas ar savininkas, gavęs pluoštą teisinių dokumentų, neretai imasi už galvos ir, pagautas nevilties, pradeda rimtai svarstyti, kurį variantą pasirinkti: par­siduoti ar tiesiog užsidaryti. Nes reikalingoms investicijoms neturi atliekamų lėšų. Didieji maisto gamintojai įdiegdami naujus reika­lavimus išleidžia tiek pat, tačiau dažnai turėdami visai kitus fi­nansinius ir korporacinius išteklius. Jiems tos investicijos net ap­simoka, nes randasi didesnė tikimybė, kad biurokratinius reika­lavimus įgyvendinus, rinkoje lieka mažiau jos dalyvių.

Tai, manding, yra svarbi bei opi problema ir rimta diskusijų tema. Tačiau, po velnių, prie ko čia Briuselis???!!!

Pakrapštę pakaušį norintieji kaip mat prisimins, kokiais būdais Lietuvoje Seimo politikus veikė „Maxima LT“, siekusi įsivyrauti šalies energetikos sektoriuje. Vėliau – alkoholio gamintojai ir ži­niasklaidos rykliai, savo interesams (alkoholio reklamos lega­liza­vimo reikalu) pajungę net tautos dievinamus krepšininkus ir įžymiausius sirgalius – kurgi tos tiesioginės krepšinio Eurolygos transliacijos nemokamais TV kanalais šiandien, į ką tąsyk buvo apeliuojama? Dar vėliau vyko didžiųjų aludarių kova, esą prieš alų „bambaliuose“, kuri, tiesą sakant, buvo jų kovos prieš mažuosius alaus gamintojus dalis.

Sisteminės grimasos visur yra grimasos. Klausimas tik – kur jos bjauresnės.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apþvalgininkas