Vilnos vaikai: „Tai – mylimas darbas“

Pusdienis kaime. Palmos Pugačiauskaitės fotoreportažas

„Saulė šildo šiltą kaimą ir bestovint ant Naujųjų metų slenksčio“, – pagalvojau atvykusi pas Dalią ir Nerijų Kisielius į Lepelionis, kai norėjosi greičiau sveikinti su pavasariu nei su prasidėjusiais naujais.

Dalia ir Nerijus Kisieliai sako, kad tikriausiai būtų sunku rasti tokį draugišką kaimą kaip Lepelionys. Jie čia pradėjo kurtis 2000 – aisiais, čia gimė ir naujos kūrybinės idėjos.

Dar prisiminiau prieš važiuojant vienos draugės, gretimame kaime gyvenančios, pasakymą apie šio kaimo senuosius gyventojus: „Sunku rast tokį draugišką kaimą kaip Lepelionys“. O senieji gyventojai mane patikino, kad ir nauji kaimynai – Dalia ir Nerijus taip pat yra labai draugiški žmonės. Netoliese, kur jau baigiasi Lepelionių kaimo riba, šalia Būdų miško dar 2000 – aisiais įsigiję Mikutavičių sodybą, naujakuriai iškart atėjo susipažinti su vietos gyventojais, prisistatė jiems, ir dabar draugiškai gyvena vieni su kitais.
Užsukus į Kisielių kiemą, į akis iškart krinta didžiulė erdvė aplink namus. Ji dar labiau padidėjo, kai pro Stakliškes praūžusi audra išvertė daugybę medžių ir dalį jų sutvertos eglinės tvoros. Akį traukia didelis išsišakojęs klevas šalia trobos kampo, lyg saugo… Tik Dalia ir Nerijus sako, kad kvies specialistus pasitarti, mat nežinia kiek to klevo šaknys po namu išsiraičiusios, o šakos dengia pusę stogo, iki kamino. Jau gerokai paaugo jų pačių sodinti medžiai už eglinės tvoros. Namo gonkos, kuriose sustoja bendrai nuotraukai, irgi, pasirodo, padarytos Nerijaus, nes jų net nebuvę. O norėjosi, pasak jo, padaryti natūraliai, tikroviškai. Kaip ir namo langus su langinėm. Dalia ir Nerijus džiaugiasi visais kaimynais, ypač artimiausia jų – Domicele Rinkevičiene. Ir pasakoja, kad kai jiems, Dailės Akademijos studentams, dėstytojas nuo Birštono Audrius Mickevičius nurodė šią negyvenamą sodybą, atvažiavo ir iš karto suprato, kad tai bus jų namai. Tik nežinojo, kaip rasti savininkus. Pirmiausia užsuko į Damutės Barysienės namus, tada į Marytės Cincilevičienės, ir jai pagelbėjus, surado šeimininką. Abu būdami studenčiokai, skolinosi ir po 20 litų iš ko tik galėjo, šiek tiek davė bankas, ir po trijų savaičių jau buvo trobos viduj. O mintis, kad negyvens mieste, kilo abiems keliaujant po kalnus Prancūzijoje… „Iškart ir įdomi tapo Lepelionių kaimo žmonių pasaulėjauta, papročiai (ir mes dalyvaujam pagrabuose), tautosaka, senienos, kurias mes restauruojame. Tiesiog patys senoviniai žmonės – mūsų turtas, – tvirtina Dalia ir Nerijus. – Jų papročius perėmę „kolūkiniai“ žmonės – jau skiriasi“. Geru žodžiu jie mini kaimynus Mikasę Valkauskienę bei jos a.a. Pranuką, a.a Aleksių Lučinską, kurie daug ko išmokė: ir austi, ir tvoras tverti… Apsigyvenę sodyboje, jie vis tiek važinėjo į sostinę baigti mokslų. Įsigijo nemažai avių, arklį, telyčią, tik vėliau suprato, kad – per daug… Dar besidairant į laukų erdves, iš aptvaro į mus žvelgė pulkelis avių, ir, sako, kiek piktokas, jų baronas. Nors Nerijus patikina, kad tai labai ramūs gyvuliai: „Dievulis taip sukūręs – ramias aveles“… Kisieliai prižiūri tautinio paveldo šiurkščiavilnes genofondines avis. Jie sertifikavę: „Šiurkščiavilnes avis“ bei veiklą: „Vilnos, milo veltinys ir veltiniai, vilnoniai verpalai“. „Šiurkščiavilnės – pati seniausia rūšis, saugoma valstybės. O nykstanti dėl to, kad ypač populiarėja mėsinė avininkystė, – pasakoja. – Iš šios veislės veisiamos kitos, ir juodgalvių avių veislė. Tik šių vilna labai trumpukė, šiurkšti“. „Pas mus nei vienas avies plaukelis nenueina niekais, – sako Dalia. – Jei palieki pievoje po kirpimo keletą, tai greitai susirenka paukščiai lizdų susukimui“.

Dalia ir Nerijus – abu skulptoriai. Taigi viskas kuriama jų rankomis ir iš širdies. Iš pradžių kūrę iš medžio, molio ir gipso. 2007 – aisiais, kaip medžiagą atrado vilną. Jos turėjo prisikaupę krūvas. Netrukus Prienų kultūros centre surengė paveikslų, skulptūrų iš vilnos parodą „Vilnos vaikai“. „Paskui išmokom ir „tapkę“, – šypsosi jiedu. – Išmėginom vilną vietoj medienos. Gilinomės į technologiją, domėjomės, kasdien įgydami patirties. „Šiurkščiavilnių avių vilna ilga, pats plaukas ilgas ir gana storas – 32 – 36 mikronai. Labai gerai veliasi. Spalvota: juoda, pilka, įvairių natūralių atspalvių. Sutikę ir Skandinavijoje tokias raguotas avis. Jų išskirtinis bruožas – gali du kartus per metus vest. O Merino veislių avių vilna labai plonytė, apie 18 mikronų, populiarėja ir Lietuvoje. Tik šiltuose kraštuose jos gali ganytis ištisus metus“.
Beje, svečiuodamasi pas Kisielius, aš sėdėjau ant kanapos, darytos dar senojo šios sodybos šeimininko, už didelio stalo, kurį dengia veltos servetėlės, ir skanavau jau dabartinių šeimininkų „patrovos“. Kol Nerijus ruošė ypatingo skonio kavą, Dalia rodė įvairiausių vilnų rūšių. Rinkti vilnas iš viso pasaulio – jų hobis. Štai, pvz., iš Gotlando salos vilna, o ši – labai ilga vilna – Wensleydale avių veislės iš Anglijos. Kisieliai pasakoja, kad jie avis kerpa dar ir senovinėmis žirklėmis, nors turi ir elektrines. Vilną skalbia rankomis, be jokios chemijos, dar geriau lietaus vandeniu, kad nenusiplautų lanulinas, turintis gydomųjų savybių. Paskui džiovina: žiemą ant džiovyklų prie senovinio didelio pečiaus, vasarą – ant ištiestų paklodžių ant kalnelio prieš saulę. Tada dar reikia išpešiot su rankom, išrinkt šiukšleles, ir jau galima vežt į karšyklą. Visi, kas karšia, į savo stakles purvinos vilnos nepriims. Plovyklų Lietuvoje kol kas dar nėra, tad labai daug rankinio darbo, ir ilgas pats darbo procesas. Parsivežus iš karšyklos jau galima velt, maišyt spalvas, verpti siūlus. Dažo vilną jie ir džiovintomis žolelėmis, jonažolėmis, svogūnų lukštais. Dalia rodo įvairiausių spalvų grožybių. Ypač nustebina, kai apsivelka ploną įdomų paltą, bet, sako, kad tikrai juo vilkint ir žiemą nešalta. Nerijus prisimena, kad senovėje iš žuvies kaulo padarytu žeberkliuku veldavo. O dabar man jis, tas prietaisas velti, panašus į vąšelį, bet gerai įsižiūrėjus ir matosi tarsi žeberkliukas, kuriuo badai badai vilną… Pabandau ir aš. Taip, pamažu, šį tą imi suprasti. „Vėlimo technika: šlapias, sausas, mišrus ir nuno felt – vėlimas ant audinio, – pasakoja Dalia ir Nerijus. – Audinys prisivelia prie vilnos, tiesiog sukimba su vilna. Audiniui geriausiai tinka natūralūs – šilkas, medvilnė. Iš merinoso vilnos veliama tai, kas prie kūno: rūbai: paltai, sijonai, tunikos, liemenės, šalikai, kepurės. Merino yra populiariausia avių veislė Australijoje. O iš šiurkščiavilnių avių vilnos – tai, kas dėvisi ilgiausiai: batai, rankinės, skulptūros, paveikslai“. Kisieliai turi daug draugų, ypač Skandinavijos šalyse, tačiau jų darbais jau domimasi ir kitose pasaulio šalyse. Lietuvoje daug darbų Kisieliai parduoda mugėse: Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Kernavėje, kurioms ruošiasi ištisus metus, o ir vyksta jų daugiausia vasaromis. „Kasdien vilną čiupinėju: nuo ryto iki vakaro“, – sako Dalia. O Nerijus suspėja ir ūkininkaut, velt, ir dirbt: Jiezno gimnazijoje technologijų mokytoju, kur jo būrelį lanko 3,5,9 klasių vaikai. Jie domisi ir keramika, bet vis tiek labiau myli vilną. Nerijus – ir Stakliškių KC – meno vadovas – dailininkas. Rodo jis dar vieną savo hobį: nulipdo idėją iš plastelino. Avytės – jo pagrindinis visų darbų motyvas. Modelį padaro iš vaško. „Pagal jį atlieji iš bronzos“, – sako jis. Būdami studentai abu daug restauravo, tai taip pat mėgstama veikla. Dalia sako: „Gyvenu svajone tapyti, bet kad vilna manęs nepaleidžia“. O tapyti ji moka ant drobės, ant popieriaus, taip pat ir piešti tušu ar pieštuku, lipdyti iš molio ar drožti iš medžio. Jie abu – tikri menininkai tikina: „Tai – mylimas darbas. Neturi esmės medžiaga: vilna ar molis“… Iš vilnos daugiau dalykų praktiškesnių. Pasakoja, kad jaunimas labiau domisi ir perka tapkutes, veltinius, kuriuos prašo dar ir pagražinti. Lietuvoje labai populiarūs įvairūs velti angeliukai. Žinoma, ir rankinės, rūbai, paveikslai, skulptūros. „Viskas ekologiška ir ilgaamžiška,- sako Nerijus. – Juk vilnos, kaip ir keramikos, buvo randama dar prieš Kristų. Jie nepūva“. „Kokioje aplinkoj gyvenam, tokie ir motyvai: gamtiniai“, – teigia jis. O Dalia atneša parodyt veltų arklių. Jie velti sausa technika, su viena adata. Tiems, kas teigia, kad vilna geras daiktas, bet kaups daug dulkių, Dalia sako, kad arklį galima tiesiog nuplauti po vandeniu – nieko nenutiks: „Veltinis – uždaras dalykas, kuo rimčiau suveltas, tuo geriau“.
… Besisvečiuojant pas Kisielius, saulė pasisuko į kitą pusę, bet dar vis magėjo spėti apžiūrėti darbus, puošiančius trobos sienas, senovinius balkius. „O, kiek dar aš čia nesupratau…“, – tyliai pagalvojau. Todėl labai apsidžiaugiau, kai save vadinantys „vilnos vaikais“ Dalia ir Nerijus pakvietė dar atvažiuoti į svečius. „Važiuosiu pavasarį, kai sužaliuos jų klevas, Būdų miškas, ir ta Lepelionių kaimo laukų erdvė, supanti labai įdomių, talentingų žmonių gyvenimą. Kai Dalia nuvels man arklį…