„Pigios“ energijos mitologijos

Briuselio koridoriuose dirbantis kolega nudžiovė naujausią ataskaitą apie Europos Sąjungos energetikos sektoriaus būklę, kainas, mokesčius. Dar net ne ataskaitą, o jos projektą. Elektroniniu paštu pamėtėjo – 110 puslapių skaitymo kelioms dienoms. Kas iš viso to bus prieinama viešai ir lengvai – velniaižin: bus įdomu palyginti.
Tačiau pati pirmučiausioji mintis, kuri toptelėjo į galvą, pasinėrus į skaičių jūrą, banguojančią dešimtimis grafikų: maždaug nuo 2007-ųjų trunkančią Lietuvos politikų kovą „už mažesnes energijos išteklių kainas“, derėtų kaip nors užbaigti bent jau paliaubomis. Nes ji įgyja mažų mažiausiai lengvo fetišo formą. Ji žaloja piliečių sąmonę ne mažiau už Seimo pirmininkės kliedesius apie dėl minimalios mėnesio algos mažumo badaujančius ir komunalinių mokesčių dėl to neišgalinčius susimokėti lietuvius. Nesvarbu, ar toji kova vyksta konfrontuojant su Rusijos dujų tiekėju „Gazprom“, ar siekiant su juo susitarti gražiuoju.
Suprantu, kad tokia mintis nebūtinai yra teisinga, be to, dar ir skamba rėždama ausį. Tačiau vis labiau atrodo, kad ausys kenčia dėl tariamo „mažesnių kainų“ leitmotyvo, o ne dėl esmės.
Ir šiame tekste galėčiau paberti tuziną kitą sudėtingų skaičių konstrukcijų, kurios, manding, galėtų pagrįsti net eretiškiausius įspūdžius. Nėra prasmės: didžioji diduma tų skaičių yra vieši, lengvai prieinami, tačiau politikų kalbėjimui nėra labai patogūs. Aišku, kaip blynas: palyginti su Europos Sąjungos vidurkiais, Lietuvos vartotojų mokamos mažmeninės kainos už elektros energiją, degalus ir gamtines dujas (vėliau ir visas išvestines paslaugas ir produktus, pvz. šildymą) yra vidutinės. Dar dažniau – mažesnės už vidutines.
Už gamtines dujas, įskaičiuojant transportavimo, skirstymo mokesčius, taip pat mokesčius į valstybės iždą, Lietuvos vartotojų mokama kaina – 2012 m. buvo 15 vietoje ES. Šalies namų ūkių mokama kaina už elektros energiją, nepaisant politikų užkeikimų ir ritualinių panikos šokių, 2012 m. ES išvis buvo… ketvirta mažiausia nuo galo (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės turimais 2013 m. – aštunta nuo galo). Šiuo požiūriu galbūt būtų galima suprasti Lietuvos verslo ir pramonės atstovų bambėjimą, gaunant, palyginti su namų ūkių padėtimi ES kontekste, neproporcingai brangias sąskaitas. Pramonei tiekiamų elektros kilovatvalandžių kaina yra 10 ES vietoje, iškart po labai išsivysčiusių šalių grupės (Danijos, Švedijos, Vokietijos, etc.). Ir, beje, pakankamai aukštesnė už kaimyninių šalių elektros kainas – o kaip tik su tų valstybių gamintojais ir paslaugų tiekėjais mūsų verslui tenka konkuruoti pasaulio rinkose.
Kurgi čia tasai pakastas šuo: Lietuvos politikai, ekspertai, žiniasklaida kalba apie „siaubingus“ kainų šuolius elektros biržoje, tvatina „Gazprom“, siekdami Lietuvai „didžiausių ES gamtinių dujų kainų“ titulo, o „Eurostato“ statistika rodo, kad šalies vartotojų (tam tikrą išlygą dėl pramonės mokamų kainų už elektros energiją jau minėjau) gaunamos sąskaitos, švelniai tariant, nesiekia ES vidurkio. Jau nekalbant apie pačias aukščiausias. Jokio melo čia, žinoma, nėra.
Atsakymas – tarsi paprastas. Politikų, ekspertų ir žiniasklaidos lygiu dažniausiai aptariamos didmeninės elektros energijos ir kol kas vieninteliam gamtinių dujų tiekėjui mokamos kainos. Be transportavimo, perdavimo, skirstymo paslaugų tarifų ir mokesčių į iždą. Vartotojai sąskaitas už elektrą, dujas ir šilumą apmoka mažmeninėmis kainomis, į kurias įskaičiuojamos visos šios papildomos sąnaudos ir apie kurias viešai kalbama rečiau.
Svarbiausias klausimas, kuris domina vartotojus: jeigu kartais politikams pavyktų laimėti jų kovojamų mūšių už „mažesnes energijos išteklių kainas“ (dėl „mažesnių“ „Gazprom“ kainų, dėl „pigesnio“ biokuro vietoje dujų, dėl didesnio „pigesnės“ elektros energijos importo iš Rusijos, etc.), ar vartotojai pajus tos pergalės pasekmes? Pagyvensim – pamatysim. Aš lažinčiausi už trumpalaikį pergalių efektą. Viena vertus, prisimindamas reguliavimo aplinką, kuri vyrauja šalies energetikos sektoriuje (reguliuoti galima visaip, ypač subsidijų kokiam nors eiliniam saulės energijos bumui). Taip pat nepamiršdamas lengvatinio 9% (vietoje bendro 21% lygio) pridėtinės vertės mokesčio tarifo šilumos energijai. Politikai visose šalyse yra vienodi. Jeigu rasis galimybė ką nors sureguliuoti tarifo didėjimo kryptimi ar atsisakyti minėtos lengvatos – jie taip ir padarys anksčiau ar vėliau.
Net Vokietijos elektros energijos gamintojai sako: nuo 2008 m. sugebėję minimaliai sumažinti elektros gamybos sąnaudas, nepaisant žiauriai pabrangusios naftos ir dujų. Tačiau, politikų valia, mažmeninės elektros kainos šalyje padidėjo keliasdešimt procentų.
Todėl sakyčiau, kad energiją vertėtų efektyviai naudoti beigi taupyti, o ne fetišizuoti kovą už „mažesnes“ jos kainas. Pigios energijos laikai baigėsi ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, net nepaisant skalūnų dujų revoliucijos JAV. Kuri, kaip pasirodo, dėl kylančios dujų paklausos globalioje rinkoje ir brangaus transportavimo pasaulyje turės pakankamai ribotą efektą.
Kitas dalykas, kuris tikrai rėžė per smegenis perskaičius aptariamą ataskaitą. Analitikų išvada: Bulgarijos ir Lietuvos vartotojai šiuo metu labiausiai kenčia neturėdami dujų jungčių su kontinentine Europa. Pavyzdžiui, neturėdamas prieigos prie ES dujų perdavimo tinklų, vienas statistinis bulgaras 2012 m. iš savo kišenės sumokėjo 250 EUR papildomai. Statistiniam lietuviui pono Algirdo Brazausko „vieno dujų vamzdžio“ koncepcija energetikos politikoje užpernai kainavo 200 EUR (tai prie visų tų aukščiau aprašytų išlygų). Tai pats baisiausias nuosprendis, kurį iki šiol esu matęs.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas