Pagerbti verta…

Praėjusiais metais Sofiją Teresę Junkienę, viešėjusią Birštone, pasveikino savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė.

Gyvenimas keistas: gali ilgus dešimtmečius bendrauti su žmogumi ir jo neprisiminti, o kartais net ir trumpas susitikimas įsirėžia atmintin visam likusiam gyvenimui.
Tokį ryškų pėdsaką mano atmintyje ir Birštono bei Prienų krašto istorijoje paliko buvusi ekonomistė, KKI dėstytoja gerbiama Sofija Teresė Gotautaitė Vaišvilaitė Junkienė. Neatsitiktinai jos kandidatūrą pasiūliau Birštono Garbės piliečio vardui suteikti, sakydamas, kad ji verta būti pagerbta už nuveiktus kilnius darbus. Tam pritarė ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė.
1958 – 1962 metais Sofija Teresė Junkienė vadovavo Prienų rajono rajkoopsąjungai, jos pastangomis buvusios Turistinės bazės teritorijoje buvo įrengta valgykla, jai vadovavo šviesios atminties Vladas Jasiūnas, protingas ir veiklus vadovas.
2013 metų rugsėjo 24 dieną, minint Atminties skulptūrų tako pastatymo Alksniakiemio miške 25 – ąją sukaktį, šiai iškiliai moteriai buvo atiduota pagarba. Prie degančio laužo, dalyvaujant Atminties tako kūrėjams, Birštono savivaldybės vicemeras Juozas Aleksandravičius S.T.Junkienei įteikė istorijos m. dr. R.Ragauskaitės knygą „Karališkojo Birštono praeitis“. Gerbiama Sofija išgyveno tris sunkius insultus ir, kaip sako gydytojai, savotiškas stebuklas, kad ji vaikščioja, kalba ir mąsto. Tačiau net ir po tokios sunkios ligos ji surado jėgų ir dalyvavo Atminties tako skulptūrų pastatymo sukakties minėjime nuo pat pradžios iki pabaigos.
S.T.Junkienė – garbingų bajorų palikuonė (jos giminės priklausė Prūsijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Austrijos didikams), todėl atsidėkodama už jai parodytą dėmesį ir išreikštą padėką, susirinkusiai auditorijai nusilenkė ir pritūpė atsisveikindama. To ją jaunystėje išmokė krikšto mama grafienė Antanina Mečislovna Klevščinska Puttkamer Volynska (1890 – 1984), baigusi Sankt Peterburgo kilmingųjų mergaičių institutą ir puikiai žinojusi etiketą.
S.T.Junkienė kartu su vaikais išvyko gyventi į Angliją, atsisveikindama mūsų krašto žmonėms perdavė nuoširdžiausius linkėjimus. Tikiuosi, kad šiai moteriai, kaip ir kitiems mūsų krašto žmonėms, malonių akimirkų suteiks Naujųjų metų išvakarėse skaitytojus pasiekęs knygos „Žmonės ir darbai“ antrasis tomas.
Dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šios knygos leidybos. Esu įsitikinęs, kad pagerbti žmogų už jo pasiaukojimą, triūsą, nuoširdumą, įdirbį dėl bendruomenės reikia tuomet, kai jis dar gyvas. Žmonių autobiografijos, aprašyti gyvenimai, išskirti nuopelnai – nėra pagyrūniškumo išraiška, o savotiška auklėjimo priemonė ir pavyzdys kitiems sudėtinguose istorijos etapuose. Juk ir iki savo saulėlydžio pabaigos galima tobulėti, aukotis, prisidėti savo darbais prie visuomenės pažangos, o ne laukti, verkšlenti ir prašyti valstybės paramos.
Minėta knyga – ne tik atmintis apie žmones, jų nuopelnus, bet ir Prienų bei Birštono krašto reklama. Knyga „Žmonės ir darbai“ pasieks ne tik Anglijoje gyvenančios gerb. Sofijos Junkienės šeimą, bet ir Kiprą, Šiaurės Airiją, kuriose gyvenau, dirbau, užmezgiau svarbių ryšių, bei Ukrainos Jegoro Jenakjavo vardo muziejų (Sofija – šio žmogaus sesers vaikaitė – aut. pastaba). J.Jenakjavas savo laiku nemažai nusipelnė Lietuvai, buvo išrinktas geležinkelių valdybos direktoriumi ir modernizavo geležinkelių tinklą Lietuvoje, įkūrė Jenakjevo miestą.
Su J.Jenakjevu susijusius duomenis ir istorinę medžiagą kaupia jo vardo muziejus Ukrainoje. Tikiuosi, kad mano nusiųsta knyga muziejaus darbuotojus ar lankytojus paskatins domėtis lietuvių kalba, ja parašytus tekstus versti į savo gimtąsias kalbas. Tokiu būdu atmintis apie garbingus mūsų bočius bus perduota ateities kartoms.
Jonas Raiskas