„Norisi daryti gera“…

Sekmadienį, švęsdama savo susibūrimo 25 – metį, Jiezno kūrybinė grupė „Trys Karaliai“ aplankė ne vieną žmogų ir ne vieną parapiją, todėl pirmadienį skubėjau pakalbinti šios grupės narę Eugeniją Rimšienę. Nors gerbiama Eugenija vis kuklinosi, kad apie ją rašyti nereikia, bet man labai magėjo klausti, iš kur šitiek kūrybinės energijos ji semiasi? 

Praėjusį pirmadienį svečiuojantis Daugų parapijos bažnyčioje. E.Rimšienė – pirmoji iš dešinės.

„Kad mano širdzis grynų dzūkiškų kraujų gyslom dzienų ir nakciu varinėja“, – sako mokytoja, kad tokia jos – dzūkės nuo Alytaus, Miroslovo seniūnijos, Zizėnų kaimo, prigimtis. Jiezne Eugenija gyvena nuo 1956 metų. Dalį savo gyvenimo moteris išdalino vaikams: 46 metus ji dirbo prancūzų kalbos mokytoja Jiezno vidurinėje mokykloje. Džiaugiasi išleidusi į tolimesnį gyvenimą aštuonias abiturientų laidas ir rodo kruopščiai surinktas nuotraukas. Vienoje – ir jos auklėtinis, dabartinis Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius. Visi, kas lanko Šv. Mišias Jiezno bažnyčioje, girdėję raiškią, skambią, taisyklingą mokytojos kalbą. Nuo 1999 metų – ir Pastoracinės tarybos narė. O klebono Rolando Bičkausko pakviesta bažnyčioje pamaldų metu skaito skaitinius.

Mokytoja prisipažįsta, kad dar vaikystėje ji svajojo tapti agronome: „Todėl, kad mylėjau žemę, gyvulėlius ir labai anksti išmokau jodinėt ir su balnu. Tėvukas laikė Ursą, Sartukę ir eržilą. Tuo metu arkliai buvo ir pagrindinė darbo priemonė. Tėvukas labai mylėjo arklius, ir man šitą meilę perdavė. Jodavau ant sarto Urso – jis ramiausias buvo, kartais net ristele, glostydavau, šukuodavau, kalbėdavaus kaip su draugu. Mama ausdavo iš pakulų medžiagą. Siūdavo šiltas koldras. Žiemą į bažnyčią, turgų ar į mišką nuvažiavus, kol paruošia medžiagą – uždeda koldrą arkliui ant nugaros, kad sušilęs po kelionės nesušaltų.“

O meilė teatrui gimė taip pat anksti. Dar būdama studentė Eugenija suburdavo savo kaime vienmečius. Pati buvo ir režisierė, ir vaidino vienaveiksmėse pjesėse. Kartais visa grupė sulipdavo į sunkvežimį ir važiuodavo vaidinti į kitą kolūkį ar miestelį. Dirbdama mokytoja, taip pat vaidino mokyklos teatro, kultūros namų teatro studijos pastatymuose. Rodo nuotraukas, kur persirengusi Seneliu Šalčiu gimtajame kaime lanko vaikus, ir niekas neatpažįsta. Ypač ilga, iš linų Senio Šalčio barzda, kurią, sako Eugenija, kai eini per pūgą, vėjas išdrasko, priėjusi prie durų susiglosto gražiai ir tik tada žengia į trobos vidų. Vardija mokytoja savo vaidmenis: slaugė, tarnaitė, Paukštytė, ponia (šis vaidmuo sunkiausias), motina. O naujausiame kultūros centro mėgėjų teatro spektaklyje „Moderniška kaimo moteris“ ji vaidina teisėją. Pradėjusios nuo vaidmenų teatre, išsikalbam ir apie meninę grupę „Trys Karaliai“. Dar 1989 metų žiemą Trijų Karalių karnavalinė eisena buvo suorganizuota Jiezne. Tais metais karalius vaidino – Algis Tamošiūnas, Vincas Mockevičius, Albinas Navickas, Sargybinius – Juozas Gelčius, Antanas Blekaitis, Antanas Kandrotas, Vytautas Matusevičius, Žvaigždę – Roma Ruočkienė, Pasiuntinuką – Iveta Urbanavičienė. Šios grupės kūrėjas, režisierius, puošnių kostiumų autorius ir jų siuvėjas Vytautas Matusevičius karaliauti pradėjęs dar 1954 metais Darsūniškyje. Subūręs entuziastus Jiezne jis pakvietė ir Eugeniją prisijungti prie grupės. Prabėgo jau 25 metai, kai karaliai lanko Slaugos ligoninėje gyvenančius senelius, neįgaliuosius, šeimas bei leidžiasi ir į tolimesnes keliones. Pabuvojo Birštono, Punios, Stakliškių parapijų bažnyčiose. Vyskupo buvo pakviesti į Kaišiadoris, lankėsi Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Kviečia karalius pasveikinti žmonių ir kitos bendruomenės: Punios, Birštono vienkiemio. Karaliai yra atstovavę Jiezno bendruomenei tradicinėje rajono folkloro šventėje „Oi būdavo būdavo“, kur rodė išplėstą programą, įtraukę ir daugiau narių. Norėdami perteikti būtent senąsias Trijų Karalių tradicijas, stengiasi užsukti į kiekvieną šeimą. E. Rimšienė pasakoja, kad visai „Trijų Karalių“ grupei yra labai svarbus jų klebono R. Bičkausko palaiminimas prieš kelionę. Ir karaliai, pasak mokytojos, į kelionę leidžiasi ne kupranugariais, o juos veža pats Jiezno seniūnas A. Bartusevičius, kaip vežiodavo ir seniūnu dirbęs jiezniškis A. Vaidogas.

Šiais metais Kelrodė žvaigždė (Danguolė Smalskienė) nuvedė Jiezno karalius ir jų palydą į savo gimtuosius Daugus. Daugų bažnyčioje jie dalyvavo Šv. Mišiose, save pristatė giesmėmis, papasakojo apie Trijų Karalių misiją, parapijiečius apdalijo šventaisiais paveikslėliais, saldainiais. Ypač, sako, jiezniškius sujaudino, kai visa bažnyčia: ir choristai, ir susirinkę žmonės kartu giedojo „Sveikas, Jėzau, gimusis“. „Ne be reikalo sako, kad dzūkai – dūšios žmonės, – teigia Eugenija. – Ypač paskutinės kelionės metu sujaudino jų nesuvaidintas nuoširdumas, kai visus išlydėjo iš bažnyčios, dėkojo už pabuvimą kartu. Būna žmonių, norinčių su mumis ir nusifotografuoti. Kelrodės žvaigždės gimtinėje buvome svetingai sutikti Danguolės mamos, brolio, brolienės, pavaišinti dzūkiškais patiekalais, kurių ir į kelionę dar įdėjo. D. Smalskienė mus visada suburia repeticijoms, pasirūpina kelione, susitaria su kitų parapijų klebonais. Visi kūrybinės grupės „Trys Karaliai“ nariai yra Jiezno KC saviveiklininkai: dainininkai, muzikantai, mėgėjų teatro aktoriai. Visi esam nuoširdžiai dėkingi: klebonui R. Bičkauskui už palaiminimą, prisidėjimą dovanomis, suvenyrais, seniūnui A. Bartusevičiui – už transportą ir kelionių įrašus, kurie tikrai turės išliekamąją vertę. Taip pat esame dėkingi Jiezno KC direktorei D. Vertinskienei, meno vadovei D. Smalskienei“.

Kiekvienų metų sausio mėnesį R. Bičkauskas aukoja Šv. Mišias už Jiezno Trijų Karalių grupę, kuriose dėkojama Dievui už suteiktas malones, meldžiama Aukščiausiojo sveikatos ir palaimos dabartiniams ir buvusiems grupės nariams, o mirusiesiems Karaliams: Algiui Petrokui, Vladui Malciui, Pranui Minkauskui, Stasiui Pempei, Pranui Valatkevičiui – amžinosios ramybės ir dangiškojo džiaugsmo. „Mums norisi daryti gera, – sako Eugenija. – Nežiūrėdami sniego, pūgų nei žieminio lietaus keliaujame, nešame džiaugsmą ir tuo džiaugsmu dalijamės su žmonėmis. Ypač įsimena tos akimirkos, kai žmonės dėkoja su ašaromis akyse už atsilankymą, kartu gieda. Sako, Slaugos namuose po mūsų aplankymo dar kelias paras visi sveikesni būna, dalindamiesi įspūdžiais“.

O kaipgi „Trijų Karalių“ kūrybinė grupė pradeda savo kelionę?

Pirmiausia einama į bažnyčią, į Šv. Mišias. Įruoštoje prakartėlėje pagerbiamas giesmėmis gimusis kūdikėlis Jėzus, pasveikinami susirinkę parapijiečiai. Eugenija pristato karalius, paaiškindama jų atneštų dovanų: aukso, smilkalų ir miros prasmę: „Auksas – kaip būsimam Karaliui, smilkalai – kaip Dievui, kvapnusis aliejus mira – kaip mirtingam žmogui. Šiuo miros aliejumi tepdavo mirusiųjų kūnus. Tai užuomina apie būsimą Atpirkėjo mirtį“. „O jau tada prisipažįstam, kad karaliai ne iš Jeruzalės, o iš Jiezno, – pasakoja Eugenija. – Linkime, kad Dangiškasis kūdikėlis, nešantis šviesą, ramybę ir taiką, paliestų kiekvieno širdį, kad gimęs Atpirkėjas pripildytų mūsų gyvenimą neblėstančiu Kalėdiniu džiaugsmu, Karalių išmintimi, santarve šeimose ir bendruomenėje. Vaikučiai paraginami mylėti savo tėvelius, mokytojus, gerąjį Dievulį ir augti sveikiems bei doriems“. E. Rimšienės širdžiai artimas Karalių pristatymas, nes 2011 metais su R. Bičkausku ji lankėsi Jeruzalėje, kur Beatliejuje klebonas aukojo Mišias: „Iš labai arti pajutau Kristaus gimimo džiaugsmą. Teko vaikščioti Jėzaus pėdomis“…

O grupėje, sako Eugenija, bėgant metams keitėsi žmonės, atlikę savo vaidmenis. Veteranu šiandien išlikęs Vincas Mockevičius. Jau trečius metus kartu nevažiuoja į keliones meninės grupės „Trys Karaliai“ įkūrėjas, puošnių kostiumų savininkas, kurio visiems labai trūksta – Vytautas Matusevičius. Savo pasiūtus kostiumus Vytautas padovanojo Jiezno kultūros centrui. 2009 metais Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis 75 – ojo gimtadienio proga V. Matusevičių apdovanojo Padėkos raštu už aktyvią veiklą Jiezno parapijos meninėje grupėje „Trys Karaliai“.

Meninė „Trijų Karalių“ grupė jaučia didelį dėkingumą ir pagarbą gerb. Vytautui. Artėjančio 80 – ojo Jubiliejaus proga linki kuo geriausios sveikatos, stiprybės, neblėstančios energijos, Dievo palaimos ir globos.

Esu dėkinga gerb. Eugenijai Rimšienei už skirtą laiką įdomiam pasakojimui, už jos surašytą gyvenimo knygą, kurią belieka tik kažkam nunešti į spaustuvę, kad suguldytų į prasmingos knygos puslapius… Tai būtų didelė padėka ir dovana šiai moteriai, tęsiančiai senąsias tradicijas, krikščioniškomis vertybėmis besidalinančiai su kiekvienu žmogumi, ateinančios jos šventės gegužę proga…

Palma Pugačiauskaitė