Darbai sausio mėnesį

Sode. Pasirūpinkite, kad vaismedžiai ir uogakrūmiai gerai peržiemotų. Jei pasnigo nedaug, nuo takelių ir tuščių plotų (bet ne nuo vejos) nuvalytu sniegu apžerkite vaismedžių, ypač žemaūgių, pomedžius. Aviečių plantaciją, braškių lysves apmeskite žabais, eglišakėmis, padarykite užtvaras. Jei pasnigo gausiau, purų sniegą nuvalykite prie medžių kamienų ir gerai suminkite, kad po juo žievės negraužtų pelės.
Sniegas – tai žemės duknos žiemą. Jis apsaugo sodinių šaknis nuo iššalimo. Mažiau nušąla ir storiau aprišti vaismedžių kamienai bei storesnės šakos. Todėl apžiūrėkime, ar vėjas nenuplėšė aprišalų, ar medelių negraužia kiškiai. Nuo vaismedžių nuimkite kabančius mumifikuotus vaisius (juose miega ligų sukėlėjai), kenkėjų lizdus, senus lapus ir viską sudeginkite.

Darže. Nors už lango vis dar žiema, daržininkui nesunku įsivaizduoti savo daržą. Bet geriau nusipiešti jo planą popieriuje. Prisiminkite praėjusį sezoną ir apgalvokite, kaip išdėstysite daržovių lysves, kad priešsėliai būtų tinkami, dirva gerai įdirbta, patręšta ir, jei reikia kai kurioms kultūroms, nurūgštinta. Jei įmanoma, bent vieną lysvę numatykite užsėti sideratais. Gerai suplanavę, pavasarį daržoves pasodinsite tinkamose vietose, visos tilps. Daržo pakraštyje turi likti vietos daugiametėms.
Žiema — geras metas ir organinėms trąšoms kaupti. Pasirūpiname mėšlo, durpių. Visas šias trąšas sudedame į rietuvę ir gerai suslegiame, užbarstome kalio ir fosforo trąšų. Pasirūpiname ir kalkių. Lengvesnės dirvos būna rūgštesnės, tai ir kalkių daugiau reikia. Na, o kokios mineralinės trąšos reikalingiausios? Iš fosforo — granuliuotas superfosfatas, o iš kalio — kalio magnezija, kalio sulfatas. Šios trąšos vertingiausios uoginėms kultūroms, ypač serbentams tręšti. Kalio druska (kalio chloridas) labiau tinka obelų sodams tręšti. Azoto trąšomis vaismedžiai dažnai tręšiami per lapus. Tam labiausiai tinka karbamidas bei kristalinas. Taip darant vaismedžiai kartu apginami ir nuo grybinių ligų. Todėl ir šių trąšų verta įsigyti.
Neapsieinama ir be cheminių preparatų, vadinamųjų pesticidų. Jie skirstomi į: fungicidus (prieš grybines ligas), insekticidus (prieš kenkėjus), herbicidus (piktžolėms naikinti), arboricidus (krūmams naikinti), akaracidus (erkėms naikinti) ir pan. Jų negalima sumaišyti ir bet kaip laikyti. Geriausia jiems padaryti specialias spintas arba dėžes, atskiras lentynas, užrašus. Kad prie pesticidų neprieitų pašaliniai, ypač vaikai, juos reikia gerai užrakinti. Visi pesticidai daugiau ar mažiau nuodingi, todėl, ir juos kilnojant, ir vartojant, būtina užsidėti respiratorių, o neturint jo, nors dviguba marle užsirišti burną.
O kas dedasi rūsyje? Gal pradžiūvo smėlis, kuriame susluoksniuotos sėklos arba sudėti skiepūgliai, paimti prieš didesnius šalčius. Jeigu taip – palaistykime. O kaip laikosi vaisiai? Gal yra papuvusių. Perrinkime ir juos. Išpjaustę papuvusias vietas virkime kompotą, tyrę. Racionaliai vartokime sveikesnius.
Tvarkome turimą daržininkystės inventorių. Įsigyjame trūkstamo ir remontuojame sugedusį. Atnaujiname susidėvėjusius netvirtus įrankius, peržiūrime turimą tarą, dėžutes daigams auginti, sutvarkome juos, kad galėtume tuoj pat panaudoti. Jeigu auginame daržoves ar pasodus šeimyninės rangos būdu didesniuose plotuose, pats laikas planuoti pavasario darbus ir patikrinti kiekvienam darbų etapui reikalingą inventorių. Paskaičiuojame, kiek polietileninės plėvelės reikės pavasariniam polietileniniam šiltnamiui, laikinoms priedangoms ir kitiems reikalams. Taisome ir, jei reikia, įstikliname turimus inspektų rėmus.
Nuolat žiūrime, kaip laikosi maistui ir pasodams skirtos daržovės kaupuose ir laikyklose. Daugumai daržovių reikia palaikyti 0 – 1°C temperatūrą ir 80 – 90 proc. oro drėgnumą. Bulvėms reikia palaikyti 3 – 2°C temperatūrą. Temperatūrą ir drėgmę reguliuojame ventiliuodami. Krienai geriausiai laikosi drėgname smėlyje apie 0°C temperatūroje. Maistui skirti svogūnai laikomi 0 – 1°C temperatūroje, esant 80 – 85 proc. oro drėgnumui. Vegetatyviniu būdu dauginami vietiniai svogūnai laikomi 18 – 20°C temperatūroje. Pynes reikia nuolat peržiūrėti ir išmesti pradėjusius gesti svogūnus. Esant aukštesnei temperatūrai, mažinamas drėgnumas iki 50 – 60 proc.
Sėjame šildomiems šiltnamiams agurkus ir pomidorus, kuriuos papildomai apšviečiame lempomis. Geriausiai tam tinka liuminescencinės lempos, kurių apšvietimas pagal poveikį artimesnis saulės apšvietimui. Jų galingumas 1 m2 apšviečiamo ploto turėtų būti 300 – 400 W. Atstumas nuo lempų iki augalų lapų gali būti 2 – 4 m.

Kambarinių gėlių priežiūra. Šį mėnesį daugiausia rūpesčių būna su kambarinėmis gėlėmis. Jas reikia laistyti tik kambario temperatūros vandeniu. Šaltu vandeniu laistomų gėlių šaknys pradeda pūti, lapų pakraščiai paruduoja, lapai krinta. Taip atsitinka su figmedžiais, kinrožėmis, palmėmis. Vėdinant kambarius, gėles reikia saugoti nuo skersvėjų. Sanpaulijos geriau augs, jeigu padėkle bus vandens. Nelaistykime iš viršaus, nes tada ima pūti lapai, o dažnai ir pats augalas žūva. Sansevierijos žiemą gausiai laistomos ima pūti. Nepakenčia stipresnio laistymo alavijas ir agavos. Žydinčias gėles: azalijas, ciklamenus, raktažoles reikia laistyti gausiai. Poinsetija, laistoma karštu (apie 50°C) vandeniu ir laikoma šviesioje vietoje, gražiau nusispalvins.
Kadangi žiemą oras namuose būna itin sausas, patartina keletą kartų per savaitę augalus apipurkšti vandeniu. Šį papildomą drėkinimo būdą reiktų derinti su laistymu – augalus laistyti ir purkšti skirtingomis dienomis. Žiemą dėl vėsesnio ir sausesnio oro bei mažesnio gaunamo saulės kiekio nusilpusiems augalams reikia papildomų medžiagų, kurios skatintų jų augimą. Tam puikiai tinka organinės trąšos, kurių galima įsigyti daugelyje sodo reikmenų parduotuvių.
Nepamirškime rūsiuose laikomų tulpių, narcizų svogūnų, juos reikia retkarčiais palaistyti. Dalį dėžučių galima iškelti pražydinimui sausio 20 d. Pirmą savaitę laikykime patamsyje, po to perkelkime į šviesą. Temperatūra pakeliama iki 18 – 20°C.

Bityne. Sausį bičių kamuolyje didesnių pasikeitimų dar nėra. Jis centriniais koriais truputį pakyla į viršų. Rudenį dirbusios arba varoatozės erkių pažeistos bitės pradeda žūti. Prie lakų atsiranda lavonėlių, trukdančių orui patekti į lizdą. Ramiu oru pakanka kas vieną ar dvi savaites apeiti avilius, pravalyti lakas. Reikia atkreipti dėmesį į negyvų bičių kiekį ant prielakčių ar prie jų, lakų priedangas, kurios apsaugo nuo zylių ir tiesioginio vėjo. Po vėjuotų dienų, ypač pūgų, reikia tuojau pat patikrinti avilių stogus, jų sandarumą, nuvalyti nuo prielakčių susikaupusį sniegą.
Laikas užbaigti avilių ir bitininkavimo inventoriaus remontą. Tinkamas laikas pavartyti bitininkystės literatūrą, pasidomėti naujovėmis seminaruose.

Nepamirškime paukščių. Lietuvoje žiemoja apie 70 rūšių paukščių. Kaip spustelėjus šaltukui ir žemę apklojus sniegui pagelbėti sparnuotiems draugams? Įrengti lesyklą!
Didelių reikalavimų lesykloms nėra. Ji turi būti nebaidanti paukščių. Geriausia, jei ji būtų iš trijų pusių apsaugota nuo vėjo, lietaus ir sniego. Prie lango, turėklo ar namo sienos tvirtinamas „paukščių pietų stalas“ turėtų būti lengvas ir geriausiai – medinis. Kieme, ypač uždarame, apsuptame medžių ar gyvatvorės, statoma didelė lesykla. Keletas mažesnių lesyklų skirtingiems paukščiams yra geriau nei viena didelė. Kad lesalo nenupūstų vėjas, lesyklos dugnas turėtų būti su krašteliais.
Svarbiausia – įrengus lesyklą nepamiršti iki pavasario be pertraukų lesinti sparnuočių. Paukščių lesalas turi būti kuo natūralesnis, nesupelijęs, nesugedęs, be jokių prieskonių ar priemaišų. Daugelis paukščių mielai lesa pakabintus riebalus, skaldytus grūdus, kruopas, tačiau geriausia berti kuo įvairesnį jų mišinį, kuriame galėtų būti ir kanapių, saulėgrąžų, neapdorotų sorų grūdų. Jei nėra tokios galimybės, galima pagaminti batono ir nesūdytų riebalų mišinį, kurį paukščiai mėgsta kapoti.
Pats didžiausias skanėstas paukščiams – saulėgrąžų sėklos, kurias lesa visi be išimties lesyklos lankytojai. Kai kurie gamtos mylėtojai kasmet augina dešimtis saulėgrąžų ir saugo neišlukštentus jų graižus. Pakabintas toks graižas tampa savotiška lesykla.