„Rek priimt viskų kap yr“…

„Brongi Jiezna žmuonės, leiskit pasveikynt vesus su Naujęs Metąs. Palinkėt geruos sveikatas, gražių sutarimą šeimuos auklėjant vakus ir globuojant savo tevelius. Sekmės jum visem. O bendruomenės vaduovam ir nariam – ištvermės nelengvame darbe. Kad ir toliau galėtumem veins kitu rupinteis bėduo, liguo ir džiaugsmė, – gimtinės tarme visus sveikina Anna Tamošiūnienė, aštuoniolika metų su šeima gyvenanti Jiezne.

„Neiškentėsiu. Vis tiek pataisysiu kalbą,– įsiterpia Annos mama Elena Kleinauskienė. – Tu visą žodį ištarei, o reikėjo nutraukt. Klausaus klausaus, kad jau dzūkuoji“, – šypsodamasi sako. Prie Naujametinių sveikinimų jiezniškiams ir savo kraštiečiams prisijungia ir Annos vyras Juozas. Sako, kad jau dabar nuvažiavęs į Žemaitiją laisvai susišneka žemaitiškai. O man maga klausti, kaip jis, bernas iš Sundakų, prisiviliojo į žmonas žemaitę Anną? Skubėdamas į darbą, Juozas tik šypteli ir sako, kad reikėjo prisitaikyt vienas prie kito. Abu ir mokėsi bendrine kalba. O meilei žodžių daug nereikia… Žemaitis žemaitei sako: „mylu“…
1972 metais Anna iš Mažeikių rajono Sedos miestelio atvažiavo mokytis medicinos į Kauną. Bestudijuodama ir susipažino su Juozu Tamošiūnu. Ir ištekėjo už jo. „Stengiausi prie vyro prisitaikyt. Draugam tik sunkiau suprast būdavo, o mudu susikalbėjom greitai“, – sako moteris. Anna turi sesę ir tris brolius, kurių vienas, neišdavęs žemaičių, gyvena Plungėje. Atvažiavusi su Juozu, vaikais, kuriems jiezniškių tarmė buvus sunki, Anna dirbo akušere ligoninėje. Šiuo metu – poliklinikoje, kurioje darbuojasi ir vyras. „Pats darbas labai patinka. Kolektyvas ir ligoninėje buvo, ir čia, poliklinikoje – puikus. Stengiausi ir greit „įvažiavau“ į čionykštę kalbą, – pasakoja Anna. – Pamilau ir žmones, ir naujus namus, kuriuose jaučiuosi saugiai“. Vasaromis moteris labai myli dirbti darže, puoselėja gėlynus. Ypač ji sako esanti rožių mylėtoja. Kartais nuvažiuoja į vyro tėviškę, Sundakus, pauogaut, pagrybaut. Atvažiuoja ten pavasaroti ir sūnaus Vaido draugai, muzikantai. Vaidas yra Šv. Kristoforo orkestro violončelininkas. Dvi Tamošiūnų dukros, sukūrusios šeimas, gyvena Kaune, o jauniausia Dovilė su šeima – Jiezne. Anna ir Juozas džiaugiasi septyniais anūkais.

Anna yra aktyvi Jiezno bendruomenės, Jiezno neįgaliųjų grupės narė. Taip pat ir aktyvi rajono visuomenininkė. Sako, kad kai turi veiklos, kai džiaugiesi kiekvienu pasibuvimu su žmonėmis, tuomet ir širdelei sveikiau…

„Kai prieš 11 metų numirė tetė, kurį Jiezne ir pasilaidojom, parsivežėm gyventi kartu su mumis ir mamą“, – sako Anna. O močiutė Elena, pati kilusi iš Kėdainių, prisimena, kaip vagone, važiuodama į Sedos miestelį, bijojo, kad nesusikalbės: „O kap įpratau, rodos, tep ir turi būt. Nuori nenuori,turi išmuokt“. Elena Kleinauskienė pernai atšventė savo 80 – ąjį jubiliejų. Tik labai sunku tuo patikėti, bendraujant su šviesia, guvia moterimi. Sako, kad dabar šiek tiek tirpsta rankų pirštai, mat gyvenime nunėrusi daugybę servetėlių, kurias daugiausia išdovanojo. Močiutė turi savo filmus, kurių nevalia praleisti, būtinai pažiūri. „O knygų tai daug perskaičiusi, – pasakoja ji. – Ypač mėgau lietuvių klasikus: Vaižgantą, Krėvę, Žemaitę, Sluckį, Nėrį, Mieželaitį ir kt. Skaitydavau daug ir užsienio šalių rašytojų literatūros, pvz., T. Main Rido ir kt. Dabar pažiūriu televizorių, dar paskaitau ir papoteriaunu. Rek priimt viskų kap yr“… „Mamos dedelė buvo kunigas Ylakiuose, 20 km nuo Sedos. Labai pasišventęs kunigystei, tikras kunigas, – prisimena Anna. – Nebijojo per pamokslą pasakyti, kas tuo metu ir negalima buvę, todėl teko ir nukentėti“… „Kalėdų rytą važiosem į raruotas“, – tikina Elena ir sako, kad žemaičiai Dievą daugiau pripažįsta nuo senų laikų: kad ir neleisdavo, vis tiek į bažnyčią eidavo. Pas juos numirusįjį laidojimo dieną, per Mišias, nešdavo į bažnyčią. Nabašnikas būdavęs pakeltas aukštai, ant pakylos. „Lekam į budinę, numirė kaimynas“, – sakydavę. Šarvonė buvus namuose, todėl per naktį buvo paprotys būtinai išbūti prie nabašniko, nes toks rekals (reikalas).

Gadynė – kai viskas sekasi, kai labai gerai. „Mama gera dainininkė ir bažnyčios chore giedojus, gal anūkai iš jos paveldėjo muzikalumą“, – mąsto Anna. Ir abi su mama prisimena gegužines Sedoj, į kurias susirinkdavę labai daug žmonių. „O iš kur dabar susirinks? – pasvarsto. – Miesteliai ištuštėję. Darbų nebėra. Daug užsienyje“… O gegužinės vykdavo Užpiliuose, kur tekėjo graži upė Varduva ir tyvuliavo ežeras Sedula. Anna užtraukia man nesuprantamai: „Penkias mergas unt šeiną, o nei veina vainiką“… ir: „Penkiaspylės (gulbės) unt prūdą, o nei veina pyleną“… Prisimena moteris, kaip į Sedą pirmą Kalėdų dieną atvažiuodavo į svečius mamos ciacelė (teta). Ji suorganizuodavo šventę. Reikėdavo traukti žerebas (numeriukus) ir dalyvauti loterijoje, kad gautum dovanų. Prisiminusios savo tarmę ir mama, ir dukra sako, kad ir Žemaitijoje kap pas mus – už 20 km tą patį žodį kitaip taria. Kašikas pas juos – kriežis, ožka – vožka, uožka. O jei, įkandus uodui, žmogus labai kasosi, jo klausia: „Kuon šinkąs?“ ; jei supyksta, nervinasi, klausia: „Ko zlastijies?“ Kūčiukus jie vadina sližikais. O dideli žemaitiški kleckai, panašūs į mūsų koldūnus, daromi iš miltų, į jų vidų pridedant pjaustytų lašinukų. „Visad pusryčiam būn pusmarškuonė, – pasakoja močiutė. – Išvirtas bulves sutrini, įpili miltų, pieno, gerai išmaišai, kad būt kap tiršts kisielius. Prieš pateikiant į stalą, vidury padarai duobutę ir įpili mirkalo (spirgiai su miltais), ir kvieti: „Eikit srėbt putruos (jei pieniška sriuba). Kabini pusmarškuonę, mirkai į mirkalą ir labai skanią“. Dar šaukdavo ir tep: „Ek į truobą, ek paiest cibulynės“. Cibulynė: per pasninką silkės galvą, suvyniotą į popierių, padegina ant žarijų. Iškepta galva ištrinama svogūnu, karčiu pipiru, pašlakstoma citrinos rūgštimi, pabarstoma krapais ir valgoma su bulbė su mundūru (lupena).

Atsisveikinant su mielomis žemaitėmis, močiutė Elena nuskuba žiūrėti savo filmo. O Annos užklausiu, ar tiesa, kad tie žemaičiai tokie užsispyrę? Anna šypsosi ir sako: „Visur visokių žmonių yra. Aš specialiai neužsispiriu, bet vis tiek savo pasiekiu – yra žemaitiško užsispyrimo dirbant darbus. O gyvenime būna tokių dalykų, kurių negali pasiekt“… „Ačiū Dievui, kad vaikai Lietuvoj – džiaugiasi. – Nėra didelių bėdų. Vaikai užauginti. Kad tik sveikata nepablogėtų – reikia gyvent ir džiaugtis kiekviena diena. Toks būtų palinkėjimas sau su Naujaisiais metais“.

Palma Pugačiauskaitė