„…gyvenimas mano ta žemė“

„Tuo keliu aš pareinu“, – taip apie kelią iš Vilniaus į Prienus sakydavo poetas Justinas Marcinkevičius. Kelią, kuris jį vesdavo į gimtinę, kuriuo jis važiuodavo susitikti su tėviškėnais.

Vasario 16 –ąją sukaks dveji, kai Justino Marcinkevičiaus nėra tarp mūsų, bet kelio, vedančio iš sostinės į Prienus, simbolis lieka ne mažiau svarbus. Šiandien juo į gimtinę keliauja knygos, profesorės Viktorijos Daujotytės manymu, siunčiančios ženklą ne tik apie poeto išlikimą, bet ir naują iškilimą. Per dvejus metus išėjo gal šešios jo poezijos knygos ir kelios monografijos bei mokytojų atsiminimai. Ir ne vienos iš jų sutiktuvės pirmiausia vyko būtent Prienuose, Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje, poeto darbo kabinete tarp jo paties į lentynas surikiuotų savų ir kitų autorių knygų. Ir kurgi jas, pasak literatūros kritiko Valentino Sventicko, pirmiausia padėti, jeigu ne į tas lentynas, į kurias jos būtų padėtos ir poetui esant gyvam.

Gruodį bibliotekos lentynos pasipildė dar dviem naujomis knygomis. Tai – Justino Marcinkevičiaus niekur nepublikuotų eilėraščių knyga „Iš natūros“ ir Valentino Sventicko knygos „Apie Justiną Marcinkevičių“ tęsiniu „Guriniai“. Jas į Prienus atlydėjo literatūros kritikas Valentinas Sventickas, aktorius Rimantas Bagdzevičius ir rašytojas Vytautas Bubnys.

Apie tai, kad rašys apie Justiną Marcinkevičių ir jo kūrybą, Valentinas Sventickas sakė pagalvojo jau antrą dieną po laidotuvių, vaikščiodamas Neries krantine. O kai Genovaitei Marcinkevičienei sutikus, keletą kartų apsilankė poeto darbo kabinete, gimė naujos idėjos ir įsipareigojimai, nes ant stalo rado dvi Justino Marcinkevičiaus pradėtas rengti knygas bei žalią aplanką, ant kurio buvo parašyta „Nauji eilėraščiai ir kt“.

Tas kita – tai keletas lapų su poeto pamąstymais, citatomis ir iškarpomis. Kaip prisipažino pats kritikas, pirmiausia jam rūpėjo nauji eilėraščiai, bet ne mažiau dėmesį kaustė ir žaliajame aplanke bei kituose sąsiuviniuose ir segtuvuose rasti juodraščiai su pastabomis, to paties eilėraščio tęsiniais arba naujomis versijomis. Visa tai Valentinui Sventickui padėjo pajusti visumą, atspindinčią labai įdomią, garbingą Justino Marcinkevičiaus kūrybos įvairovę. Joje – ir daugelio žmonių pamiltas tradicinis klasikinis eiliavimas, kalbėjimas ketureiliais, savaip puošniais vaizdais, metaforomis, ir eilėraščiai, parašyti modernia kalba, kurią vartoja šiuolaikiniai poetai, ir siužetiniai pasakojimai bei trumpi lyriniai išlydžiai.

Valentino Sventicko manymu, iš to, kas sugulė į naujausias poeto knygas, bus nesunku patiems skaitytojams pajusti, kokiu keliu rengėsi Justinas Marcinkevičius eiti, kas naujo brėžėsi jo kūrybos virtuvėje, kaip jis galėjo rašyti toliau. Akivaizdu, kad poetas vėl buvo pasukęs į ryžto ir prisikėlimo kelią ir kūryboje, ir viešame gyvenime. Apie tai liudija ir jo kūryba, ir jo vieši pasisakymai. Ypač paskutinė kalba, pasakyta lemtingųjų metų lapkričio 23 –iąją Lietuvos Mokslų Akademijoje.
Taigi naujose knygose randame ir daug artimo bei pažįstamo, ir to, apie ką mažai žinojome arba ir visai nenumanėme.

– Gražu, kad greta savo parašytos knygos Valentinas Sventickas išleido ir Justino Marcinkevičiaus poezijos knygą. Jis ne stato paminklą, o įprasmina jo darbus, jo asmenybę, kaskart atrasdamas kažką naujo. Atrandi tai, ko skaitytojai nelabai žino, o ir aš, tiek daug metų bendravęs su Justinu, nežinojau, – sakė rašytojas Vytautas Bubnys, susitikimo metu kartu su Valentinu Sventicku prisiminęs Justiną Marcinkevičių kaip bičiulį, asmenybę, rašytoją, pelniusį ne tik visuotinį pripažinimą, bet ir patyrusį daug pažeminimo, kai kuriems veikėjams bandant sumenkinti poeto autoritetą, ieškant „detalių“ ir pamirštant, kad dainomis virtusius eilėraščius „Laisvė“, „Ašara Dievo aky“ ir kitus Justinas Marcinkevičius parašė dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir kad savąją pralaidumo erdvę jis išsikovojo dar sovietmečiu.

Buvusi bendraklasė žiburietė Gražina Starkauskaitė – Kavaliauskienė, dalindamasi prisiminimais apie Justiną Marcinkevičių ir visą 1949 –ųjų šešiolikmečių laidą, pirmiausia prisiminė buvusius „Žiburio“ gimnazijos mokytojus, palydėjusius savuosius mokinius į gyvenimą su ypatingu žinių ir žmogiškųjų vertybių suvokimo bagažu. Jos manymu, galbūt tai galėtų tapti ir bibliotekos direktorės Daivos Čepeliauskienės parengto projekto, įamžinant Justino Marcinkevičiaus atminimą atsiminimuose ir fotografijos parodoje, tęsiniu. Jos sukauptame archyve dar liko geras pluoštas bendraklasių atsiminimų ir fotografijų, be tų, kurios eksponuojamos naujų knygų pristatymo proga atidarytoje parodoje. Joje nuotraukos, primenančios Justino Marcinkevičiaus mokymosi metus gimnazijoje, susitikimus su bendraklasiais ir Prienų krašto žmonėmis ir kuriomis su biblioteka pasidalino Daiva Erlė, Loreta Jakinevičienė, Dalė Lazauskienė, Danutė Stankevičienė. Nemažai nuotraukų susikaupė ir bibliotekos bei „Gyvenimo“ redakcijos archyve, bet dar daug jų, matyt, saugoma daugelio prieniškių asmeniniuose albumuose. Biblioteka laukia jų, kaip ir atsiminimų apie Justiną Marcinkevičių.

Bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė viliasi, kad dabar eksponuojama paroda „…gyvenimas mano ta žemė“ iki kovo 10 –osios, poeto 84 –ųjų gimimo metinių, pasipildys naujomis fotografijomis.

Ramutė Šimukauskaitė