Žmonių gerumas padeda atsitiesti po nelaimės

Beveik prieš penkis mėnesius Veiverių seniūnijos Meškynų kaime kilęs gaisras be pastogės paliko gausią aštuonių asmenų šeimą. Neprabėgus nei pusmečiui po nelaimės, šeima pasipildė dar viena nare ir jau kuriasi po naujo namo stogu.

Selvinavičių šeima.

Prosenelių statytuose namuose gyveno trys kartos

Liepos pabaigoje kilęs gaisras sunaikino beveik prieš šimtą metų (apie 1930 m.) statytą senovinę dviejų galų trobą, kurioje gyveno Vilius ir Valda Tumaičiai, jų sūnus Rimvydas ir dukros Gretos Selvinavičienės šeima: vyras Vilmantas, aštuonmetė dukra Ieva ir sūnūs dešimtmetis Dovydas ir šešerių Tautvydas.
– Namas buvo senas, tačiau tilpome visi. Pamažu remontavome, pasikeitėme dalį langų, įsivedėme vandenį, pasistatėme elektrinį vandens šildytuvą ir ketinome pradėti priestato statybą. Deja, nebespėjome… – pasakojo Greta.
Senąjį namą statė dar Gretos senelio Augusto Tumaičio tėtis. Maždaug prieš penkiolika metų čia įsikūrė Augusto sūnus Vilius su žmona Valda bei paaugliais vaikais. O prieš aštuonerius metus pas tėvus grįžo jau savo šeimą sukūrusi ir sūnaus Dovydo susilaukusi Greta. Šiame name jaunoji šeima susilaukė dar dviejų vaikų.
Šalia namo auga sena kelių kamienų kriaušė, manoma, jog jai – keli šimtai metų. Net Gretos senelis, Skriaudžių mokytojas Augustas Tumaitis nežinojo jos istorijos. Pasak šeimininkų, kriaušė iki šiol užaugina daug vaisių, kurie, deja, skanūs tik džiovinti. Kriaušės aukštis – beveik 20 metrų, kamieno apimtis – apie 6 metrus. Gal tai seniausia, aukščiausia ir storiausia kriaušė Lietuvoje?
Kitapus keliuko – senosios Meškynų kaimo evangelikų liuteronų kapinaitės. Jose amžinam poilsiui atgulė dauguma buvusių šio kaimo gyventojų ar iš šio kaimo kilusių žmonių. Šio kaimo senbuvius į paskutinę kelionę palydi Kauno evangelikų liuteronų parapijos kunigas Saulius Juozaitis. Čia ilsisi ir Tumaičių šeimos artimieji.

Nepraėjus nei pusmečiui po nelaimės, senojo namo vietoje iškilo erdvus iš silikatinių blokelių pastatytas namas.

Ugnis namo gyventojus paliko „kaip stovi“

Gražų ir šiltą sekmadienio vakarą gausi šeima, kaip ir dažną savaitgalį, nusprendė pavakaroti lauke prie laužo, išsikepti šašlykų. Šeimos jaunesnieji buvo nuvykę į vasaros šventę Veiveriuose, grįžę dar apėjo gyvulius, todėl vakarienė nusivėlino. Gal šis atsitiktinumas išgelbėjo nuo dar skaudesnių nelaimės padarinių?
Mėsai dar nespėjus iškepti, Vilmantas, žvilgterėjęs į namą, pastebėjo iš tos pusės, kur gyveno jaunoji šeima, besiverčiančius dūmus. Namo šeimininkė Valda, vos prieš 15 minučių buvusi troboje, nejuto ir nematė nieko įtartino. Bėgo visi į namą, tačiau į vidų įeiti jau buvo nebeįmanoma – jame karaliavo liepsnos ir dūmai.
– Namas mūsų akyse sudegė per 20 minučių. Nors gana greitai atvažiavo ugniagesiai, sulėkė žmonės, medinio pastato išgelbėti nebepavyko. Buvo užsidegusi ir už kelių metrų nuo namo stovėjusi bulvinė, tačiau ten įsiplieskusias liepsnas užgesino, o baimindamiesi, kad ugnis nepersimestų į kitus pastatus, ugniagesiai pylė vandenį ir ant garažo bei kitų pastatų. Gerai, kad nebuvo vėjo…, – vis dar sunkiai tramdydama jaudulį pasakojo Greta. – Sudegė viskas, tik tėtis dar spėjo pasičiupti netoli durų buvusius automobilio raktelius ir dokumentus bei namų dokumentus.
Ugnis pasiglemžė visą užgyventą turtą, dokumentus, knygas, nuotraukas.
– Viskas užgyvenama, išduodami dokumentų dublikatai, tačiau nuotraukų, kuriose užfiksuoti šeimos prisiminimai, jau nebeatkursime, – kalbėjo Greta. – Labai gailėjome ugnyje žuvusių visų mylimų šinšilų, papūgų nimfų, amadinų, agapornių (dar kitaip vadinamų neišskiriamaisiais). Tautvydas iki šiol gailisi savo Nosiuko – mėlyno pliušinio raganosiuko, su kuriuo beveik nesiskirdavo, tik tądien jis liko lovelėje.

Padėjo giminės, draugai, pažįstami ir nepažįstami…

Sužinoję apie nelaimę ištikusią darbščią, tvarkingą ir darnią šeimą, pagalbą pasiūlė daugybė žmonių. Vieni padegėliams atvežė drabužių, indų, žaislų, patalynės, kūdikiui kraitelį, baldų ir kitų namų apyvokos daiktų, kiti prisidėjo pinigais, treti – pasiraitoję rankoves kartu puolė tvarkyti degėsių.
Dar tą pačią naktį iš Kybartų atvažiavusi Gretos teta namo parsivežė vaikus ir ketvirtojo kūdikio besilaukiančią Gretą.
Ūkininkas Martynas Butkevičius padovanojo gyvenamąjį vagonėlį, Marijampolės rajono ūkininkas Aidas Kairaitis, kurio ūkyje iki motinystės atostogų dirbo Greta ir iki šiol dirba Vilmantas, traktoriumi iš gaisravietės išvežė tai, kas liko iš namo.
Namas buvo apdraustas, todėl buvo gauta 43 tūkst. litų draudimo išmoka, 5 tūkst. litų parama prisidėjo ir Prienų rajono savivaldybė.
– Nustebino ir sujaudino žmonių gerumas. Dėkojame visiems už pagalbą, už tai, kad jautriai sureagavo į mus ištikusią nelaimę, – kalbėjo po nelaimės iš naujo besikuriantys Selvinavičiai ir Tumaičiai.
Geri žmonės jiems padovanojo nemažai baldų, kurie kol kas dar ne visi pastatyti namuose ir pasak, šeimininkų, visų net neprireiks. Jie pažadėjo, kad tuos, kurie kad ir erdviame name neras vietos, padovanos kitiems nelaimės ištiktiems žmonėms.

Šalčiai jau nebaisūs

Pirmąją savaitę gaisravietėje likę suaugusieji nakvojo automobiliuose, vėliau jaunoji šeima įsikūrė vagonėlyje, o Tumaičiai – į gyvenamąjį kambarį pertvarkytoje lauko virtuvėje. Per savaitę išvalius gaisravietę, nieko nelaukiant buvo pradėti naujo namo statybos darbai. Nors daugeliui noras iki šalčių persikelti į naująjį namą atrodė nerealus, visgi jį pavyko įgyvendinti.
– Pavyko rasti, nors ir ne iš pirmo karto, patikimus statybininkus, daug darbų atlikome patys su talkininkais, o svarbiausia – norėjome kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Skubino ir ketvirtojo vaiko laukimas. Ir viskas pasisekė! – džiaugėsi Vilmantas.
Visa gausi šeima jau prieš porą savaičių apsigyveno buvusios trobos vietoje iškilusiame iš silikatinių blokelių pastatytame name. Namas – erdvus, vien pirmajame aukšte bus penki kambariai. Kol kas nėra nei vidaus, nei lauko apdailos, grindų danga – tik betonas, stovi tik būtiniausi baldai.
– Tačiau yra viskas, kas svarbiausia – sienos, langai, stogas ir šiluma, – džiaugėsi Greta. – Atšalus orams vagonėlio nebepajėgėme apšildyti.
Į namą jau įvestas vandentiekis ir kanalizacija, netrukus statybininkai baigs įrengti vonios kambarį, tuomet prasidės virtuvės „grįžimo“ procesas. Kiek leis jėgos ir pinigai, per žiemą bus tvarkoma vidaus apdaila, o pavasarį ar vasarą planuojama namą apšiltinti bei apdailinti iš išorės.
Kaip seksis, nežinia, nes, pasak šeimininkų, jau baigėsi ir išmokos, ir santaupos.

Gal ši kriaušė Lietuvos rekordininkė?

Ugnė – ir laimės, ir nelaimės simbolis

Lapkričio 21 d. Selvinavičių šeima pasipildė nauju nariu – dukrele Ugne. Mama džiaugėsi, kad mergaitė sveika ir rami, nors po patirtų stresų belaukiant gimdymo buvo ir nerimo. Ir dukrai duotas vardas primins ne tik ketvirtąjį džiaugsmą, bet ir nelaimę.
Mama pasakojo, kad Ugnės vardas buvo tarp kelių iš anksto išrinktų. O po išgyvento gaisro buvo nuspręsta, kad gal simboliška jai tokį vardą turėti.
Ir broliai, ir sesutė rūpinasi mažąja.
– Gal kiek sunkiau Tautvydui, kuris, atsiradus mažesnei, neteko lepūnėlio „titulo“, – juokavo Greta.
O prisiminusi vaikų patirtą siaubą, sako, kad jie stiprūs, baigia iš savo galvelių išmesti nerimą, ramiau stebi bet kur pasirodžiusius dūmus, nebebijo sutemus vieni išeiti į lauką, tik Ievutė dar vis nuo mamos nesitraukia.

Kalėdos – savuose namuose

Suaugusieji mano, kad Kalėdų Senelis jų norus jau išgirdo ir išpildė – šventes jie sutiks po savo stogu. Žinoma, jis dar galėtų „pridėti“ apdailos medžiagų, dažų.
O vaikai, paprašyti pasakyti, kokių dovanų jie tikisi iš Kalėdų Senelio, pirmiausia prisiminė knygas. Mat jie labai gaili sudegusių knygų, ypač jų prosenelio daugelį metų kauptų pasakų, kurias jie kelios savaitės prieš gaisrą parsivežė iš šiuo metu Kaune gyvenančios močiutės. Dovydas norėtų slidžių, Tautvydas – stalo žaidimų, Ieva – lėlių namelio ar kitokių žaislų.
– Svarbiausi – kad visi sveiki, gyvi ir kartu! – tvirtino vieninga šeima.

Laima Duoblienė