Po šiaudiniu stogu – visas gyvenimas

Šioje nuotraukoje – ne vien Daukantų, o ir aplinkinių – Nibrių, Pelekonių kaimų gyventojams, ką ten, plačiausiai apylinkei gerai žinomi Šabasevičiai, Marija ir Adomas (vietinių vadinami Mariuka ir Adasius), nepamainomi švenčių organizatoriai, išradingi štukoriai, piršlys ir svočia, be kurių oracijų neapsieidavo dažnos vestuvės. Giminių, kraštiečių prisiminimuose išlikę ir kaip dori, gerbiami žmonės, ryškūs savo charakteriais, gyvenimo būdu.

Marija ir Adomas Šabasevičiai.

Šią retą nuotrauką savo archyve surado docentas, menotyrininkas, meno kultūros žurnalo „Krantai“ vyr. redaktorius Helmutas Šabasevičius, minėtų Šabasevičių anūkas. Tik nežinojo, kada, kokiose vestuvėse jie nufotografuoti. O kas daugiau, jei ne kruopščioji panemunės kaimų metraštininkė Zuzana Galinskaitė, nuo mažens pažįstanti ne tik bendraamžius, bet ir kitų kartų nibriškius, daukantiškius ir žinanti jų gyvenimus bei likimus, patikslino, kada tai būta. O būta tada, kai Jonas ir Elena Pultinavičiai šventė Auksines vestuves. Taip jau sutapo, kad Sidabrines vestuves kartu atšventė jų dukra Monika su žentu Jonu Aleknavičiumi. Nuo tų vestuvių daug vandens nutekėjo Nemunu… Ir štai pernai vėl sukaktis, aprašyta ir „Gyvenime“ rugpjūčio mėnesio numeryje. Jonas ir Monika Aleknavičiai kartu nugyveno 70 metų! Jau kitaip vyko iškilmių ceremonija, jau kiti žmonės sėdėjo užstalėje, kitokios kalbos mezgėsi, kitokie nei Šabasevičių laikų pašmaikštavimai skambėjo…
Įdomu, kad Šabasevičių sūnus Pranas buvo priešingybė tėvams: santūrus, susikaupęs, linkęs į istorinius tyrinėjimus, kas ir nulėmė, kokį pasirinkti gyvenimo kelią. Baigęs Jiezno vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą, istorijos fakultetą. Po pirmo kurso, vasarą, dalyvavo kraštotyrinėje ekspedicijoje po apylinkės kaimus, kurioje mielai talkino bendraamžiams filologams. Jis užrodydavo, kur gyvena dainininkai, pasakoriai, o šie savo sugebėjimus – dainas, pasakojimus, įvairiausius paporinimus – atskleisdavo užrašinėtojams. Ekspedicijos dalyviai susipažino ir su Prano tėvais, pajuto, kokie tai gyvybingi, nuoširdūs žmonės. Po aukštosios mokyklos baigimo 1962 metais P. Šabasevičius buvo paskirtas į Ežerėlio vidurinę mokyklą Kauno rajone. Čia dirbo direktoriaus pavaduotoju, domėjosi kraštotyra, rinko medžiagą apie 1863 metų sukilimą. Pats suprojektavo ir sukūrė koplytstulpį šiam įvykiui priminti. Jis jau restauruotas, tebestovi Kovos miške. Apie istorijos mokytoją Praną Šabasevičių ir dabar pagarbiai atsiliepia šioje mokykloje… Na, o mes pasklaidykime jo diplominio darbo, saugomo Vilniaus universiteto rankraštyno skyriuje, puslapius. Jaunasis istorikas architektūriniu ir etnografiniu požiūriu išnagrinėjo 40 Daukantų ir Nibrių kaimų sodybų, jas užfiksavo fotonuotraukose.

Pranciškus Šabasevičius.

XIX a. pabaigoje minimi gatvinio tipo kaimai pagal savo išilginę ašį įsikūrę lygiagrečiai su Nemuno vaga. Sodybas sudarė 3 – 4 pastatai. Gyvenamasis namas buvo statomas galu į gatvę, priešais jį irgi galu į gatvę iškildavo klėtis. Antrame plane statydavo vienas priešais kitą kluoną ir tvartą. Kadangi dirbamos žemės rėžiai buvo siauri, tai ir sodybos sklypas išeidavo siauras. Po 1922 m. žemės reformos, valstiečiams skirstantis į vienkiemius, susiformavo nauji sodybų planavimo ir statybos principai. Pastatai grupuojami aplink keturkampį kiemą, jų vieta sklypo viduryje, tarp trobesių nustatomas tam tikras atstumas, gyvenamasis namas rekomenduojamas statyti pietų pusėje. Užveisiamo sodo ribas nužymėdavo eglaičių ar kitų medžių (kartais vyšnių) gyvatvorė.
Ne visi naujakuriai išgalėjo statytis tokias sodybas. Nibrių ir Daukantų kaimuose tik 8 ūkininkai turėjo 4 pastatus, septyniolika – tris, dvylika – du. Vargingesni rentė tik po du pastatus ir sukosi, kaip kas išmanė. Neturintys kluono, pašarą laikydavo ant tvarto lubų ar pristatytoje pašiūrėje, o kas gyveno be tvarto, karvę žiemai įkurdindavo priemenėje, o paršą paskersdavo prieš šalčius.
Parinkti vietą naujų pastatų statybai buvo ne taip paprasta. Praktiniais sumetimais norėta, kad sodyba stovėtų patogioje vietoje: arti vieškelio, šalia vandens telkinio, kur galima būtų skalbti, gyvulius girdyti. Neretai į pagalbą kviesti seni kaimo žmonės, kad šie nurodytų nelaimingas vietas. Ten, kur trenkta perkūno, rasta kaulų ar kapinių, būta savižudybės ar nužudymo vietų, seno kelio… Ten vaidensis, gyvenimas nenusiseks.

Daukantų kaimas.

Statybos darbai prasidėdavo antradienį. Mat pirmadienis laikomas „tuščia“ diena. Būsimo trobesio kampuose padėdavo didelius akmenis arba kulbes. Ant jų – pirmąjį rąstų vainiką. Horizontalumui, vertikalumui nustatyti vartodavo gulsčiuką arba svambalą. Seni žmonės prisiminė, kad tam naudotas ir sklidinas vandens indas. Į sąsparą, prie „kurios daugiausia gyvens“, t. y. kampe, kur stovės stalas, įdėdavo pinigų ir grūdų, kad namai būtų turtingi. Apsaugai nuo perkūno ir gaisrų – pašventintos verbos šakelę, šv. Agotos duonos. Joje iškaldavo kryželį neramioms dvasioms nubaidyti. Kartais į tvarto sąsparą įkišdavo naminių gyvulių vilnų, į kluono – rugio varpą, klėties – įvairių rūšių javų. Valstietis dėdavo tą, kas, jo manymu, neš sėkmę ir laimę.

Padėtą pirmąjį vainiką „aplaistydavo“: šeimininkas meistrams pastatydavo degtinės, iškeldavo vaišes. Meistrai, keldami tostus, palinkėdavo, kad troba stovėtų ilgiausiai, jokių nelaimių neatsitiktų, būtų pilna svečių ir šeimynos. O ūkiniuose pastatuose netrūktų grūdų, gyvulių ir t. t.
Padėjus pirmąjį vainiką buvo keliamos sienos. Jeigu pastatas ilgokas, o rąstai trumpi, juos sujungdavo „švelius“ (šoninė stakta) – patašytus sienojų galus įstatydavo į „švelių“. Reikalui esant, du rąstus sujungdavo šitaip: galuose išpjaudavo laiptelius, sudėdavo juos, per abu išgręždavo skylę ir perkaldavo mediniu kuolu. Skyles išgręžus perkaldavo ir ilgus rąstus, kad neišsikraipytų. Išeidavo „sutabliuota“ siena, mat grąžtas vadintas „tabliumi“. Apatinėje rąsto dalyje kirviu iškirsdavo griovelį, vadinamą „pozu“. Į jį glaudžiai įsistatydavo viršutinis rąstas. Tarp sienojų dėdavo samanas, kad būtų patalpoje šilčiau. Užbaigus sienas statomos gegnės. 1935 m. pradėtos statyti gegnių atramos – „puištūlės“, kai stogas numatomas sunkus, pav., čerpių. Užbaigus gegnes būtinai iškildavo pabaigtuvių vainikas. Jį nupindavo patys meistrai iš darželio ar lauko gėlių, kartais iš pušies, eglės ar tujos šakelių, kad ilgiau nenuvystų. Kartais su vainiku ant karties prikabindavo ir statybininkų ženklą: sukryžiuotus kirvį su kampainiu ir po jais pjūklą, dailiai išdrožtus iš lentelių. Žinoma, iškėlus pabaigtuvių vainiką atšvenčiamos ir pačios pabaigtuvės: ant stalo pavakary atsirasdavo stipresnės degtinės ir skanesnės užkandos. Šeimininkas pašlovindavo tostu meistrą, kad šis „dar šimtą tokių pastatų pastatytų ir kad nei vienas nenugriūtų“. Kartais ir muzikantas užgrodavo.

Jono Palionio klėtis.

Pastatų stogus valstiečiai dengė pagal savo galimybes. Neturtingi stogus klodavo prastesniais šiaudais „po prieraišu“ arba „saujom“. Kas turėjo daugiau medžiagos, gražesnių šiaudų, tas pasidarydavo „kūlaičių“ arba dengdavo „po lopeta“. (P. Šabasevičius labai detaliai aprašo kiekvieną būdą). „Po prieraišu“ dengtas stogas palyginti netvirtas, jis išlaiko 10 – 15 metų, dengtas „saujom“- 20 – 23 metus, „kūlaičiais“ – iki 35 metų. Kam striuka buvo su šiaudais, naudojo plauktukus (vandens augalus, kurių panemunėje apstu), viksvas. Išsilaikė gajus paprotys: kad ilgiau laikytų stogas, reikia jį pradėti dengti delčioje.

Antano Kurilavičiaus kluonas ir maniežinė.

Namo dydis, vidaus išplanavimas priklausė nuo gaspadoriaus piniginės. Vargingiau gyvenusių valstiečių gyvenimas tilpo į gryčią ir priemenę – šitokia buvo Antano Pranuškevičiaus pastogė. Gryčios sienos tinkuotos kalkių, molio, žvyro mišiniu, suvožtinių lubų lentos dažytos kalkėmis, asla plūkto molio. Kairėje nuo durų pusėje įrengta krosnis, priešingame kampe stovi stalas, prie jo uslanas, pasieniais nejudomi suolai. Už stalo kampas laikomas garbingiausia svečiui vieta, čia paprastai sėdi ir valgo šeimininkas. Prie sienos netoli krosnies pastatytos lovos. Dešinėje durų pusėje pakabintas „kanykas“, kuriame sudedami indai ir šaukštai.
Priemenė dažnai atstodavo klėtį, vasarą čia pastatytoje lovoje miegodavo vienas iš jauniausiųjų šeimos narių. Prie galinės sienos padaryti aruodai, kur supildavo grūdus. Prie jų priglausdavo „kuparą“ (skrynią). Šalia durų į kiemą stovi „šėpa“ maisto produktams. Įtaisytos ir girnos. Iš priemenės kopėčiomis buvo galima užlipti ant aukšto. Lubos neįmantrios, iš kartelių, mažas langelis šalia durų žiūri į kiemą, grindys išpiltos smėliu.

Mykolo Burbulio namas.

Turtingesniųjų valstiečių gyvenamasis namas dviem kapitalinėm sienom dalijamas į tris pagrindines patalpas: gryčią, priemenę, „kitą galą“. Kiekviena dalijama į dar mažesnes. Gryčią, kurioje virdavo kasdienis gyvenimas, pertverdavo į dvi dalis, taip atsirasdavo užpečkis. Jame stovėjo krosnis, lova, čia laikydavo maistą. Iš priemenės būdavo galima patekti į visas patalpas, taip pat seklyčią, kurioje apsigyvendavo naujai susikūrusi šeima. Atitvertoje vietoje atsirasdavo krosnis, visi reikalingi rakandai, įskaitant ir tuos, kurie bus reikalingi gimus vaikui.
Klėtys, skirtingai nuo kitų statinių, istorijos bėgyje mažai kito. Tik aštuoniose iš tyrinėtų sodybų buvo klėtys. Jos stovėjo arčiau namų negu ūkiniai pastatai: kad būtų patogu ten bėgioti maisto, drabužių ar kokių rakandų. Čia saugotos visos valstiečio sukauptos gėrybės, todėl klėtį visą laiką rakindavo, padėdavo saugoti ir pririštas šuo. Prie jos neleisdavo gyvulių, o merginos gėlėmis, vaiskrūmiais apsodindavo, palaikydavo švarą ir tvarką. Viduje, keliuose aruoduose supildavo grūdus, po balkiais pakabindavo rūkytus lašinius, kumpius, skilandžius. Čia tilpdavo kuparas su kasdieniais, spinta su išeiginiais drabužiais. Vietos atsirasdavo ir lovai, kurioje vasarą miegojo kas nors iš šeimos narių. Sieną ties lova puošdavo austas ar siuvinėtas kilimėlis. Ant balkių virš aruodų sudėdavo lentas, o ant jų verpalus, sausą tabaką, žieminius rūbus, kopūstų lakštus (išdžiovintus lapus, ant kurių kepama duona)… Po gegnėmis užkišdavo vaistažoles, pakabindavo daržovių sėklas, džiovintų obuolių ir baravykų virtines.

Sovietmečiu sukolūkintų valstiečių svirnai Padriežiškių k.

Tik turtingesnis Jonas Palionis turėjo dviejų patalpų klėtį. Vienoje laikė grūdus, mėsą, miltus, čia buvo įrengtos girnos, kitoje, arčiau pirkios, stovėjo kelios lovos, kuparas, stalas, drabužių spintos, spintelė maistui. Čia vasarą miegojo ir dažnai valgė samdiniai.
Dažnai klėtyse įsikurdavo jaunavedžiai. Tada jos pertvarkomos į gyventi tinkamą patalpą: išpjaunami langai, sudedamos lubos, apkasami pamatai. Kad nebūtų šalta, klėtis išpilama smėliu, sudedamos grindys, išmūrinama krosnis. Prieklėtis paverčiamas priemene. Taip perdarė šį statinį Albertas Tamošiūnas Nibrių kaime.
Be gyvenamųjų ir ūkinių pastatų į valstiečio sodybos kompleksą būtinai įeidavo šuliniai ir kūdros. XIXa. pabaigoje vandenį ir maistui, ir gyvuliams girdyti panemunės kaimai dažniausiai semdavo iš upės, kurioje buvo apstu žuvies. Iki šių dienų išlikęs posakis: „Einu į Nibrius, ten barščiai su žuvimi“. Tolėliau gyvenantys prisirinkdavo vandens šaltiniuotose vietose, į kurias įleisdavo statinę be dugno. Ji prisipildydavo vandens, kurio prisisėmę vežte ar nešte žmonės parsigabendavo namo.
Valstiečiai šulinius stengdavosi įsirengti arčiau namų. XIX a. šuliniai daugiausia mediniai, negilūs. Tačiau medis supūna, priauga samanų, ir vanduo darosi neskanus. Tad gaspadoriai ryždavosi šulinius išmūryti. Žinoma, prieš tai stengdavosi rasti vietą, kur būtų geriamojo vandens. Vasarą ant žemės pastatydavo kiaušinį, jį apvoždavo puodu, o anksti ryte apžiūrėdavo, aprasojęs ar ne. Jei ne, statydavo kitoje vietoje. Kad greičiau būtų, keliose vietose tų kiaušinių pristatydavo. Kiek tikslus šis nustatymo būdas, sunku pasakyti, mat netoli Nemuno visoje apylinkėje vanduo negiliai. Toje vietoje, kur rasodavo kiaušinis, pradėdavo darbą, dažniausiai, meistrai iš Darsūniškio arba Kampiškių (kaimas kairėje Nemuno pusėje prie Birštono). Akmenis statybai parinkdavo pats šeimininkas, juos suskaldydavo meistrai. Statinys turėjo būti ilgaamžis, tad skiedinį maišydavo labai kruopščiai: išplakdavo molį vandenyje, įberdavo žvyro, vėl išplakdavo, o tada įdėdavo kalkių ir gerai viską išmaišydavo kauptuku. Keturkampį šulinį mūrydavo du meistrai, už darbą jie paimdavo 5 caro rublius. Prie gilesnio šulinio įtaisydavo svirtį (vietoj stulpo įkasdavo žalią gluosnį, kuris pavasarį suželdavo, todėl ilgai nesupūdavo) su mediniu kibiru. Jei šulinys negilus, vandenį traukdavo su šatra (kartimi), kurios gale ant kablio prikabinamas kibiras. Jis dažniausiai būdavo medinis, tik po 1914 metų atsirado metalinių.
Kitoms reikmėms – gyvuliams girdyti, žlugtui velėti, maudytis, gaspadoriai išsikasdavo „sodžiaukas“ (kūdras) arba sumaniai tam pritaikydavo pratekantį upeliūkštį. Kasimui panaudodavo netgi arklinį „šiūpelį“ (semtuvą), kuris užgriebdavo pusę kubinio metro žemės. Toks „mechanizmas“ kaime tebuvo vienas, tačiau draugiškai pasidalinant visiems jo užteko. Vėliau vyrai kastuvais aplygindavo krantus, juose prikaišiodavo gluosnio kuolų, kad suželtų, o iškastą žemę, dažniausiai durpingą, išveždavo kaip trąšą į nederlingus smėlėtus laukus.
Jau su pirmu statiniu naujai įrengiamoje sodyboje valstiečiai rūpinosi aplinka, apželdindavo medžiais. Smėlėtoje panemunėje puikiai augo pušys, prie gatvės buvo sodinami uosiai, beržai, klevai, paunksmę suteikdavo ąžuolai ir šermukšniai (sakydavo, kur jie auga, perkūnas netrenkia). Juos mėgo ir už uogas, kurias užšaldytas žiemą valgė ir vartojo kaip vaistus.
Sodybas labai papuošdavo darželiai, puoselėjami moteriškų rankų. Jo viduryje puikuodavosi bijūnas, ties gryčios langu žydėjo nasturtės, pakraščiuose saulutės, lelijos, kampe žaliavo diemedis. Vėliau atsirado gladiolių, jurginų, vijoklių. Dažnai naujų gėlių moterys įsigydavo netolimame Birštono kurorte. Darželius aptverdavo žagarėlių, o sodybas karčių tvoromis.
Diplominiame darbe P. Šabasevičius aprašė ir tvartus, kluonus, nupiešė svambalą, rąsto, sienų kampų sujungimo būdus…Atrado vietos ir savo tėvo Adomo, darbštaus ir nagingo valstiečio, statytų namo, tvarto nuotraukos. O fotoaparatu užfiksuoti prieš gerą pusšimtį metų kelių dešimčių sodybų vaizdai liudys apie panemunės žmonių gebėjimus ne tik žemę dirbti, bet ir pasistatyti medinį, kad ir neįmantrų, bet patvarų būstą, kuriame gyvenimus nugyvendavo ištisos kartos…
Juozas Pugačiauskas