Interviu su Birštono galiūnu Vidu Blekaičiu
Birštono stipruoliui Vidui Blekaičiui 2014 – ieji ypatingi: sukanka 20 metų, kai jis pasišventęs galiūnų sportui. Šią sukaktį pasaulio čempionas, daugelio tarptautinių turnyrų nugalėtojas pažymėjo, ko gero, svarbiausia savo pergale – pagaliau išlindo iš stipriausio planetos žmogaus Žydrūno Savicko „šešėlio“, iškovodamas pirmąjį karjeroje Lietuvos galiūnų čempiono titulą.
20 metų prireikė, kad Vidas Blekaitis taptų Lietuvos čempionu.
Vidui Blekaičiui – 42 metai, o galiūnas vis dar „ant bangos“. Interviu „Gyvenimui“ galiūnas prisipažįsta, kad, ištikus nesėkmei, sušlubavus sveikatai, ne kartą bandyta jį eliminuoti iš galiūnų sporto. Iš tikrųjų, pasak jo, retas pasaulio galiūnas aktyviame sporte išsilaiko ilgiau nei 10 – 12 metų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų sporto šakų atstovus. Gal tik šachmatininkai ir šaškininkai triuškina amžiaus rekordus. Tačiau senoji lietuvių galiūnų karta, kuriai priklauso jis, Žydrūnas Savickas, Saulius Brusokas ir dar keletas, yra išskirtinė – savo jėga ir ištverme.
– Tad kur slypi Lietuvos galiūnų unikalumas – protėvių genuose, siekyje būti geriausiems? O gal dalyvauti varžybose juos verčia neužtikrinta finansinė padėtis?
– Galiu patikinti, kad mes dalyvaujam turnyruose ne finansiniais sumetimais. Mus varo į priekį entuziazmas, fanatizmas. Užsitikrinti materialinę gerovę yra gerai, bet starto metu tikrai negalvojam apie prizinį fondą. Pajuokausiu, kad mes, „seniai“, dar negalime trauktis, kol neateis jaunoji karta, galinti mus pakeisti. Deja, galiūnų sportui prognozuoju liūdnas perspektyvas, nes kai išeisim, liks „duobė“. Vienu metu atrodė, kad atsiranda pajėgaus jaunimo. Bet traumos ir sveikatos problemos išretino galiūnų pajėgas.
– Kaip manai, kodėl taip atsitiko? Gal jūs per aukštai „užkėlėt kartelę“, pasiekėt visus galimus rekordus, todėl reikia būti superžmogumi, kad padarytum daugiau?
– Mes negalėjome elgtis kitaip, negalėjome stovėti vietoje. Jeigu, kaip jūs sakote, nebūtume kėlę tos kartelės aukščiau, patys nebūtume tobulėję. Įskaitant Žydrūną Savicką, kuris šiame sporte laimėjo absoliučiai visus titulus, taip pat ir komandiniame Pasaulio galiūnų čempionate – jį laimėjome padėdami vienas kitam. Paskui save tempėme ir kitus galiūnus, jie tarptautinėse varžybose neblogai pasirodydavo. Lietuvos rinktinei atstovavo favoritams pajėgumu prilygstantis Lietuvos čempionas Vilius Petrauskas, nedaug atsiliko Nerijus Liobikas… Už mūsų rikiavosi visas dešimtukas…
Jeigu iš jo kuris nors galiūnas sugrįžtų į aktyvųjį sportą, manyčiau, dabartiniams mestų rimtą iššūkį.
Esu įsitikinęs, jog galiūnui, dirbančiam su įrankiais, yra svarbiausia įveikti patį save, peržengti savo galimybių ribą. Komentuoti būtų neetiška, tačiau šiandien jaunimas kelia sau kitokius tikslus – jie varžosi vienas su kitu, o ne su svoriais. Jie neužsibrėžia – kitais metais rąstą kelsiu 160 kg, o 170 kg lagaminus 50 m nunešiu per 25 sekundes. Tik mąsto, kaip čia įveikti Brusoką, Blekaitį, o gal ir Savicką… Nenoriu minėti pavardžių, bet tie galiūnai, kurie tik to siekė, atėjo ir nuėjo, o mes vis dar arenoje…
– Ar karjeroje yra tekę susidurti su ne itin švaria konkurencija?
– Į akis gal nieko nemalonaus nepasakė, bet aplinkui, taip pat ir iš žurnalistų, prisiklausiau kalbų, esą Blekaitis jau neturi „formos“, jį slegia metų našta, visokių vertinimų buvo prieš dvylika metų, to neišvengiu ir dabar. Ko gero, toks žingeidumas yra natūralus dalykas. Jei ir atsiras, kas mane pakeis, dar dalyvausiu turnyruose. Juk rūpi ne tik tai, kas mus pakeis. Kuo daugiau mūsų sportuos, tuo stipresnės bus Lietuvos galiūnų sporto pozicijos.
– O gal jau laikas liautis stebinus kitus ir patiems atsidėti jaunimo ugdymui? Juk turi pedagoginį išsilavinimą, dirbi su Birštono sporto centro sunkiaatlečių grupėmis, Ž. Savickas įkūręs savo vardo sporto klubą, S.Brusokas patarimų negaili į galiūnų sportą pasukusiam sūnui…
– Auklėtiniams perduodu savo patirtį, žinias, mokau, kokius turėtų užsibrėžti tikslus, motyvuoju psichologiškai. Tačiau jie turi girdėti pastabas, daryti išvadas ir siekti tobulėjimo. Bet, kaip minėjau, dabartinis jaunimas nori greito rezultato. Kita vertus, Birštonas yra nedidelis miestas, kuriame sunku atrasti talentingų, turinčių tinkamus fizinius duomenimis, moksleivių. O tiems, kurie galėtų atstovauti galiūnų sportui, turi pasiekimų, pritrūksta valios ar noro jam rimtai atsidėti…
Galiūnų sporte labai daug lemia psichologinis ir techninis pasirengimas, per du dešimtmečius startavau daugelyje turnyrų, patyriau ir šilto, ir šalto, iš šalies mačiau, kokias klaidas daro galiūnai, todėl sukaupiau nemažai patirties, kurią galėčiau perduoti jauniems galiūnams. Neretai esu kviečiamas į užsienio šalis, kuriose vedu seminarus. Gaila, kad Rusijoje, Baltarusijoje mano žinios yra labiau reikalingos ir vertinamos… Ir aš pats nepaliauju mokytis – pirmiausia iš varžovų, kuriuos sutinku, važinėdamas po tarptautinius turnyrus. Kiti, pasirodo, yra patys sau autoritetai…
– Atsiprašau, jei įžeisiu, yra toks rusiškas posakis: jėgos yra – proto nereikia…
– Iš tikrųjų yra atvirkščiai – galiūnų sporte proto, analitinio mąstymo reikia daugiau, nei raumenų. Galiūnų turnyrai paprastai trunka po keturias – penkias valandas, o man jau per keturiasdešimt, todėl nesu toks greitas ar vikrus, kaip anksčiau. Daugelį turnyrų laimiu gudrumu, paskirstydamas savo jėgas, nuo varžovų atitrūkdamas man parankiose rungtyse. Nesu toks karštakošis, kaip anksčiau, stengiuosi „neperdegti“, susikaupti prieš rungtį. Prieš startą siekiu normalizuoti kraujospūdį ir pulso dažnį. Žinau, jei sureaguosiu į išorinius dirgiklius, patirsiu nesėkmę. Taip atsitiko šiemet Vilniuje, Pasaulio čempionų lygos atrankos turnyre. Prieš vieną rungtį užsimerkiau, „atsijungiau“ ir sustingau vietoje medituodamas, tačiau mane iš vėžių išmušė susirūpinusių dalyvių klausimai, gal man negera, gal gydytoją pakviesti… Ir šioje rungtyje man nepasisekė…
Ne paslaptis, svarbaus turnyro išvakarėse ir Ž.Savickas stengiasi išlikti ramus, kuo mažiau aušinti burną. Pasaulio čempionate Kanadoje teko patirti tokią situaciją. Vienas čempionato dalyvis iš kitos šalies, gyvenantis dviem aukštais aukščiau, vakare užsuko pasisvečiuoti. Jam susiruošus į savo kambarį, sugedo liftas, bet galiūnas, užuot lipęs laiptais, laukė valandą ar ilgiau, kol liftą suremontuos. Taip jis tausojo savo jėgas kitos dienos varžyboms.
– Įvardink, kuo šie metai buvo svarbūs asmeniškai.
– Šių metų varžybų kalendoriuje – 18 įvairaus rango turnyrų, vasarą teko startuoti net septynis savaitgalius iš eilės. Belikę vos du startai, iš kurių svarbiausias – kitą savaitę Malaizijoje vyksiantis Pasaulio galiūnų lygos finalas. Atranką į jį laimėjau pirmą kartą, džiaugiuosi, kad galėsiu pasivaržyti su viso pasaulio galiūnų elitu. Atrankos turnyruose užėmiau dvi antras, trečią ir penktą vietas. Tapau Pasaulio taurės etapo Taškente nugalėtoju, laimėjau turnyrus Maskvoje ir Minske bei pirmąkart karjeroje tapau Lietuvos čempionu. Ši pergalė ypač reikšminga. Ne veltui tarp užsienio galiūnų sklando toks posakis, kad laimėti Lietuvoje, tai – tas pats, kaip laimėti Pasaulio čempionatą. Už akių jie mus pravardžiuoja „mirtininkais“, nes tik Lietuvoje susiduria su tokiomis sunkiomis rungtimis.
– Ar galėtum gyventi be publikos dėmesio ir viešų šou?
– Manęs niekas neverčia šokinėti nuo tramplino, dalyvauti šou, bet įdomu išbandyti save ir kitur. Publikos dėmesys man netrukdo, priešingai – dėl žiūrovų atiduodu visą save, nesvarbu, ar prizinis fondas vertas dešimties litų, ar milijono… Manau, kad tie, kurie šmėžuoja visur, nors sako, kad nori pabūti vieni, nes pavargo nuo viešumos, truputį gudrauja, taip jie siekia dėmesio sau. Su publika stengiuosi būti nuoširdus, neapsimetinėti. Galiūnų turnyruose viskas tikra – ir kraujas, ir prakaitas, ir ašaros…
– Esi savo srities fanatikas? Bet ar dėl to nenukenčia kitos tavo gyvenimo sritys?
– Žinoma, kad nukenčia, ir pirmiausia – šeima. Jeigu būtų kitaip – tektų gerokai pasukti galvą, kuo užsiimti, gal išbandyčiau save politikoje (juokauju). Apie ateitį mąstau, bet kol kas nesakau sau „stop“, vis atitolinu tą akimirką, kai pasitrauksiu. Bet ne šiandien… Šiuo metu galiūnų sportas man yra viskas, nepaisant sunkaus darbo, kraujo, dulkių, jame pasikraunu adrenalino ir man tai patinka.
Dalė Lazauskienė
Nuotraukos iš asmeninio V.Blekaičio albumo
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).