Pasveikinti Jiezno seniūnijos ilgaamžiai

Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius didžiuojasi, kad šiais metais seniūnijoje „užderėjo“ per dešimt devyniasdešimties metų sulaukusių gyventojų jubiliejų. Savaitės pradžioje savivaldybės vadovai ir žurnalistai buvo pakviesti pasidžiaugti net dviem ilgaamžiais –  Onute Bukiene ir Jonu Dekaminavičiumi. 

„Gyvenimas nebuvo lengvas“

Devyniasdešimtmetė Onutė Bukienė šiuo metu gyvena pas dukrą Marytę Kupčiūnienę Anglininkų kaime. Užauginusi tris vaikus, sulaukusi aštuonių anūkų ir penkių proanūkių, iki šio rudens senolė džiaugėsi gera sveikata ir gyveno viena Jiezne. Tik pastaruoju metu pasiligojo ir apsigyveno pas mažiau nei metus našle likusią dukrą Marytę.

– Gyvenimas nebuvo lengvas…,- atsidūsta ilgaamžė.

Tačiau nė vienos valdžios nepeikia, sako, kad prie visų buvo galima gyventi, tik pačiam reikia stengtis. Užauginusi tris savo vaikus, vėliau užaugino ir tris anūkus – dukros Nijolės vaikus, kai ši, palikusi vos kelių mėnesių kūdikius, turėdavo į darbą grįžti.

Gimusi Kedonyse (dabar Butrimonių seniūnija) penkis vaikus auginusioje Šelutų šeimoje, su vyru buvo pradėjusi gyvenimą kurti Jaunionyse (Stakliškių seniūnija), tačiau pokario neramumai nuginė į Jiezną. Ten gavo „valdišką“ butą, net 26 metus dirbo restorane virėja. Ir daržų turėjo, ir net po tris kiaules per metus užsiaugindavo.

– Mama nepalūžo net likusi viena. Mus augino, ūkiu rūpinosi, – prisimena dukterys Marytė ir Nijolė. – Iš jos išmokome darbštumo ir gerumo ir visa tai dabar stengiamės savo vaikams bei anūkams perduoti.

Senolė visą gyvenimą sunkiai dirbo, iš pradžių pas ūkininkus, vėliau restorane ir namuose. Moteris pasakojo, kad pas ūkininkus dirbdama išmoko gaspadinauti ir ta patirtis labai pravertė dirbant virėja, nes specialių mokslų ji nebaigė, tik pradžios mokyklą.

Ir su stribais bei partizanais akistatų nepavyko išvengti.

– Tokie laikai buvo, – sako jubiliatė.

Sumanumo dėka pavykdavo iš rusų gauti kareiviškų diržų, kuriuos vėliau partizanams perduodavo. Žinojo, kad netoliese ir partizanas Vanagas (Adolfas Ramanauskas) slapstėsi. Gal ir jis Onutės parūpintu diržu buvo susijuosęs. Vieną tų diržų iki šiol yra išsaugojusi.

Artimųjų meilės ir rūpesčio apsupta Onutė dabar gyvena išpuoselėtoje dukros Marytės sodyboje. Nors džiaugiasi geromis gyvenimo sąlygomis, tačiau vis rūpinasi, ar niekas nenuniokos jos buto Jiezne, stebi anūkų ir proanūkių gyvenimus bei su artimaisiais dalinasi širdies šiluma ir gyvenimiška patirtimi.

„Mūsų daktaras“

Taip seniūnas ir aplinkinių kaimų gyventojai vadina daugiau nei 50 metų veterinaru dirbusį Joną Dekaminavičių. Nežinodamas net neįtartum, kad guvus ir žodžio kišenėje neiškantis vyras tokį gražų jubiliejų švenčia. Ir automobilį dar vairuoja. Tik žemės ūkio veiklos šiais metais jau atsisakė.

Būdos kaime šešių vaikų šeimoje gimęs Jonas atkakliai siekė mokslo: pradėjo Būdos pradinėje, 5-6 skyriaus mokslus krimto Jiezno mokykloje, vėliau dvejus metus mokėsi Aukštadvario progimnazijoje ir tris – Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Pastarosios nepavyko baigti, nes karo metais teko slapstytis nuo kariuomenės, tad vidurinį mokslą po metų pertraukos pavyko įgyti Kauno gimnazijoje. 1946 –aisiais gavęs vidurinio mokslo baigimo atestatą bandė įstoti į Vytauto Didžiojo universitetą. Deja, nekomjaunuolio nepriėmė. Pavykus šiek tiek „patobulinti“ charakteristiką, įstojo į Veterinarijos akademiją. Dar studentas būdamas vedė pora metų jaunesnę iš to paties kaimo kilusią Bronę Kandrotaitę, kurią aplinkiniai dėl itin šiuose kraštuose dažnos Kandrotų pavardės iki šiol Jančikaite vadina.

– Nuo vaikystės karves kartu ganėm, – juokauja jubiliatas, paklaustas apie pažintį su būsima žmona. – Mes kaimynai.

1951 metais gavęs veterinarijos gydytojo diplomą Jonas buvo paskirtas į tuometinį Kavarsko rajoną. „Tremtyje“ Aukštaitijoje kartu su žmona Brone praleido tris dešimtmečius.

Prisimindamas pirmuosius darbo metus neseniai susikūrusiuose kolūkiuose, sako, kad tuomet veterinaras gyvuliams mažai kuo galėjo padėti – gyvuliai iš bado gaišdavo, nes pašarų nebuvo.

Į gimtąjį kaimą, į Bronės gimtąją sodybą, grįžo tik 1984 aisiais. Juokauja, kad grįžęs dirbo net trijose darbovietėse: iš pradžių Čiapajevo kolūkyje, vėliau – Kašonių, o kolūkiams subyrėjus dar spėjo ir bendrovėje padirbėti. Tik darbo vieta nesikeitė – kiaulių kompleksas, į kurį skubėdavo nežiūrėdamas darbo valandų, prireikus net ir naktį būdavo iškviečiamas.

Dekaminavičiai jau 65 metus kartu, užaugino dukrą Gražiną ir sūnų Alvydą. Ir supranta vienas kitą iš pusės žodžio, pašaliniams kartais net sunku susigaudyti, kuris iš jų didesnis „šposininkas“. Pavyko išsiaiškinti, kad kompiuteris – Bronės „žaislas“, kuriuo ji ypač mėgsta žaisti kortomis, didelė biblioteka, užimanti visą didžiojo kambario sieną, taip pat jos surinkta. Moteris ne tik puiki šeimininkė, bet ir iki šiol aplinkinius žavi jos kruopštūs mezginiai.

Besivaišinant namų šeimininkės gamintu skilandžiu, sužinojome, kodėl Jiezno krašte gyvenančius Dekaminavičius Gudais vadina. Pasirodo, Jono protėviai kilę iš Baltarusijos. Niekas nebeprisimena, kelinta karta šaknis leidžia Jiezno krašte, bet pravardė iki šiol išliko.

Dekaminavičiai juokavo, kad nors tris dešimtis metų praleido Aukštaitijoje, aukštaitiškai kalbėti taip ir neišmoko. Tik dukra Gražina sakė, kad vaikystėje su kaimynų vaikais žaisdama lauke Anykščių tarme bendraudavo, bet vos peržengus namų slenkstį vėl „persijungdavo“ į Jiezno krašto tarmę.

Optimizmas ir darbštumas – tai turbūt pagrindinė šeimininkų ilgaamžiškumo paslaptis. Tokiems sveikintojai ir linkėjo išlikti dar ilgus metus.

Laima Duoblienė