– Žmogaus gyvenime pasitaiko įvairiausių situacijų, neretai jis senatvę pasitinka vienas, gyvendamas atokiausiame vienkiemyje. Lankau neįgalius, vienišus senelius, kurie nepajėgia patys apsitarnauti, neturi artimųjų, arba jie išvykę gyventi į užsienį, – pasakoja septynerius metus socialinio darbuotojo padėjėja Stakliškių seniūnijoje dirbanti Aldona Kalaušienė. Su ja kalbėjomės apie nelengvą, bet labai reikalingą socialinio darbuotojo darbą ir kasdienius rūpesčius.
Aldona Kalaušienė nuolat rūpinasi vienišais žmonėmis, gyvenančiais Vydžionyse, Stakliškėse, Intuponyse, Mockonyse, Sudvariškėse, Alšininkuose. Moteris pasakoja, kad visi jos lankomi žmonės labai pasiilgę paprasčiausio pabendravimo, pabuvimo kartu. Ne vienas jų džiaugtųsi, kad pašnekesiui skirtum visą dieną. O kiekvienas pasakoja savo ilgo, nelengvo gyvenimo vargus, dalijasi išgyventais rūpesčiais.
Socialinio darbuotojo padėjėja senoliams ateina į pagalbą įvairiose gyvenimiškose situacijose, sumoka mokesčius, nuperka vaistus, maistą, jeigu prireikia, iškviečia į namus gydytoją arba palydi į gydymo įstaigą. O atšalus orams, prineša malkų. Pasak Aldonos, yra vienkiemių, kur šulinys nuo trobos ir už dviejų kilometrų laukuose, žiemą tenka bristi per sniegą, kai kur jį atsikasti, kad atneštum kelis kibirus vandens. Tarp vienkiemių, kuriuose lanko senelius, atstumai dideli, o ir nuo žmogaus iki žmogaus apie dvylika, keturiolika kilometrų.
„Esu dėkinga Stakliškių seniūnijos seniūnui Gintautui Kaminskui, kuris pasirūpina, kad žiemą keliai būtų nuvalyti, tuomet lengviau pasiekti vienišus žmones atokiuose vienkiemiuose. Labai džiaugiuosi draugišku seniūnijos kolektyvu, socialiniais darbuotojais“, – sako A. Kalaušienė. Ji pasakoja apie didžiąsias metų šventes: Kalėdas, Velykas, kai lankomų senelių namuose eglės šaką papuošia ar kiaušinių numargina, taip vienišam žmogui padėdama pajusti šventės džiaugsmą.
Ir tiems lankomiems žmonėms, kurie kartais paprašo palydėti į atlaidus ar į šv. Mišias sekmadienį, taip pat niekada neatsako padėti. Juk su malda ir rožiniu daugumos senelių rytas prasideda, baigiasi vakaras, kiti – ir dienomis meldžiasi.
Per septynerius darbo metus A. Kalaušienei teko net aštuoniolika savo lankytų žmonių palydėti Amžinojo poilsio. Ji apgailestauja, kad su jų išėjimu nyksta ir kaimai. Juose buvusį šių žmonių gyvenimą žymi tik likusios vienišos trobelės. Aldona atsargiai užsimena ir apie tai, kad kiekvienas žmogus mirtį pasitinka skirtingai… Yra tekę ir papuošti velionį, kad jis gražiai ir oriai atsisveikintų su šiuo pasauliu…
Aldonos teigimu, tarp jos lankytų bei lankomų vienišų žmonių buvo ir yra gerų audėjų, siuvėjų, mezgėjų, įdomių pasakorių, muzikantų, lietuvių liaudies dainų dainininkų.
Paklausta, ar pačiai nesunku dirbti tokį, rodos, nelengvą darbą, aukojant savo laiką, o galbūt ir sveikatą, Aldona Kalaušienė mielai šypsosi ir patikina: „Kiek atiduodi, tiek sugrįžta, ir net su kaupu iš paties Aukščiausiojo. Kartais gal ir ne tik man pačiai, bet ir mano artimiesiems. Todėl gerus darbus reikia daryti kasdien. Reikia aukotis dėl senelių, vienišų žmonių, jais džiaugtis ir mylėti. Juk niekas nežinom, kokios bus mūsų senatvės dienos“…
Palma Pugačiauskaitė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).